Ljęgzů

Auditas, ekstralingvistika, integracija, specializacija

Visuminis sutikrinimas

Patikra

Įžvalgos bendro sutikrinimo šaltiniai įvairiose pažinimo srityse

Žmogaus pažinimo sugebėjimai yra riboti. Vienas iš ribotumų pasireiškia tuo, kad mūsų protas neturi kitokių klaidos atpažinimo būdų, kaip tik pastebėdamas prieštaravimus. Ir visa tiesa žmogui nesuvokiama tiesiogiai, tik pasitikint teiginiais, kurių klaidingumo nesimato. Kol teiginys be klaidų, negalima jo atmesti, nepaisyti, negalima neigti, kad ir kaip nepatiktų, atrodytų juokingas, neįprastas — galima tik toliau tikrinti, ieškant prieštaravimų. Klaidos mokslo tyrimuose (dėsnių paieškose) neišvengiamos — klaidos nėra nemokslas, kol nepastebėtos. Nemokslas yra nesitaisyti, pastebėjus klaidą (arba kitam parodžius prieštaravimą).

Todėl mokslininko darbas yra kruopštus ir ilgas, kantriai ieškant klaidų, bandant atkartoti įvairiomis sąlygomis — ar nepasitaikys prieštaravimų savo įžvalgai. Darbą paspartina kitų žmonių surinkti duomenys ir patikra, todėl tikrinimo paklausa ir atidumas abejonėms yra būtina mokslininko dorybė. Ko klausinėti, kur ieškoti tikrintojų?

Pirmiausia, aišku, prašant bendražygių patikrinti, etimologų pabūti oponentais savo tyrinėjimo srityje, kurią jie geriausiai išmano. Tikriausiai tuo klausimu jau yra pasiūlyta kitokia išvada, netgi keli skirtingi keliai, kiekvienas sava prielaida — jų autoriai ir sekėjai bus naudingiausi, aštriausi kritikai. Nauda ne tik ieškant klaidų: gali kartais pasitaikyti, kad kas nors irgi jau priėjęs tokios pat išvados nepriklausomai, kitu keliu — o tai būna itin stiprus pritarimas, nes atsitiktinio sutapimo tikimybė visai menka. Bet dažniausiai neišnaudojamos plačios galimybės, kryžmai sutikrinant tyrimų duomenis gretimose pažinimo srityse, kitose mokslo šakose.

Tokia yra atradimo įrodymo tvarka ir tokie laiptai į jo mokslinį pripažinimą. Atkreipkite dėmesį, kad ieškome ne pritarimo duomenų — jais ir taip domėsimės savaime, be galo, bet tokios radybos tik papildys, gal šiek tiek ir patikslins išvadą, iš esmės jos nepakeis. Sąžiningo tyrinėtojo užduotis yra apklausti ir sutikrinti, ar nėra prieštaravimo duomenų — nes prieštaravimai moksle neleistini: vienintelis neišrištas prieštaravimas iškart nubraukia visą išvadą, ją tenka atšaukti, nesiteisinant madingomis sąvokomis „mažiausiai klaidinga“, „labiausiai tikėtina“, „išimtis patvirtina taisyklę“ ir panašiais nemoksliniais vertinimais.

Bet ir atvirkščiai: kai tyrinėtojas, prašydamas kritikos, viešai paskelbia savo išvadą, į ją atvedusius duomenis, teiginio logiką ir priimtą prielaidą (išvados galiojimo sąlygas) — niekas nebetenka teisės tyrėjo apšaukti neišmanėliu, o jo išvados neteisinga. Nes visapusiškai patikrintas teiginys yra moksliškai nepriekaištingas, kol kas nors nepastebės jo klaidos — kol neįrodys prieštaravimo. Parodytų klaidų nepaisymas ir neprieštaringų išvadų neigimas yra dažniausios, plačiausiai išsikerojusios anti mokslo apraiškos istorijoje ir kalbotyroje.

Taigi, perpratę mokslinį metodą, galite drąsiai taikyti jį bet kurioje veiklos ir pažinimo srityje, netgi istorinėje kalbotyroje — kaip matome, metodika nėra pernelyg sudėtinga, jai išmokti neprireikia nė aukštosios matematikos žinių.