Lęgua

Aibė, atranka, dedukcija, sintezė

Žodžio kilmės žinija

Šaltiniai

Žvalgyba, duomenų sąranka ir atranka, šaltinių patikimumo vertinimas.

Nerimta žodžio kilmę spėlioti iškart, kilus tokiam klausimui. Pirma reikia tą žodį atidžiai išnagrinėti — atskirti nuo jo liemens galūnę ir sąnarius. Po to surinkti visų tos šaknies žodžių aibę. Visose kalbos dalyse: daiktavardžius, įvardžius, skaitvardžius, būdvardžius, dalyvius, kitus ir, svarbiausia, veiksmažodžius. Nes tyrimą reiks pradėti veiksmažodžiu. Kodėl?

Todėl, kad lietuvių (indoeuropiečių) kalba ne atneštinė eklektinė, o pirminė, savos darybos. Gyva, veiksmažodinė — nesukalkėjusi, ne daiktavardinė, kaip šiuolaikinės dėl visuotinės skaitančių tarnų gyvensenos biurokratiškai sustabarėjusios kalbos. Nes kalbą sukūrę protingi, savarankiški, savo galva ir atsakomybe gyvenę žmonės. Žodis kyla dėl veiksmo, vėliau iš veiksmažodžio pasidaromas dalyvis, pusdalyvis, padalyvis, prieveiksmis, būdinys, galop būdvardis, dažnai ir daiktavardis, kitos kalbos dalys. Kol veiksmažodis nerastas, tol nesusigaudai, tol tyrimas iš esmės dar nė nepradėtas. Nuo veiksmažodžio betiriant išaiškėja visas tos kilmės žodžių kelmas, išvestinės kalbos dalys, daryba, raida ir prasminiai giminiškų žodžių ryšiai.

Dažniausia klaida, ypač būdinga šiuolaikiniams profesionaliems baltistams, — kliovimasis raštiniais dokumentais: oficialiais terminais, žiniasklaidos leksika, inteligentų literatūra, senais rašytiniais šaltiniais. Deja, tautos runraštis sunaikintas, jo ir nebuvo daug, nes lietuviai buvo gyvos atminties ir garbės žodžio žmonės, o visuotinė žiniasklaida ir privalomas valstybinis švietimas kilo dėl propagandos poreikio religinių ir nutautinimo karų metu. Naudingų žinių galima rasti ir literatūroje, bet raštinius šaltinius tyrinėtojas visada turi tikrinti, vertinti kritiškai, pagal šaltiniotyros taisykles. Ir skaityti ne deklamuojant paraidžiui (Aetijus, Meotidė), o pagal rašybos taisykles (Aitius, Mojotietiai).

Pirminis ir patikimiausias istorinės kalbotyros šaltinis yra dar gyva indoeuropiečių kalba — menkai tepakitusi sėslių vietinių senbuvių valstiečių, savarankių ūkininkų šneka. Tautos atmintis giesmėse, sakmėse, patarlėse, posakiuose, kitoje tautosakoje siekia ledynmečius, yra išsaugojusi švento padorumo papročius, žinias apie esminius įvykius ir lemtingas permainas praeityje, teisingos santvarkos ir kultūrinės gyvensenos išmintį.

Gaiviausias šaltinis lyginamajai kalbotyrai — lietuvių tarmės. Jose kaip gyvame modelyje atsiskleidžia ir daug kitų kalbų raidos dėsningumų. Ir kitų tautų tarmės (tik ne miesto žargonas, o ūkininkų šnekos) dažnai būna naudingesnės etimologijai už jų norminę ir žiniasklaidos leksiką.

Deja, savarankiška gyvensena šeimos ūkiais Lietuvoje nuožmiai išnaikinta, nebeskamba tautos giesmės, mokiniai ugdomi mokyklose kosmopolitine klajoklių dvasia, vaikams sekamos amoralios miesčioniškos pasakos, o dori tautos papročiai, amatai ir tikra istorinė atmintis nebeperduodama jaunesnėms kartoms. Šią netektį kalbotyrai šiek tiek atsveria internetas.

Vertingiausi internete yra aiškinamieji (enciklopediniai) anglų, prancūzų, rusų, kitų kalbų žodynai su vartosenos pavyzdžiais, panašios ir priešingos reikšmės žodžiais (sinonimais ir antonimais), spėjama jų kilme. Yra ir vien kilmės (etimologinių) bei mirusių (lotynų, senovės graikų) kalbų, pasaulio vietovardžių žodynų, kalbų verstukų internete. Mažiausiai tikslūs, bet dažniausiai pagelbsti verstukai, o didžiausias indoeuropietiškos kultūros paveldo lobis būtų didysis lietuvių kalbos žodynas.

Būtų. Pradėtas lietuvių žodynas rimtai, ir rinktas ištisą amžių gana kruopščiai, bet Sąjūdžio politikų paliepimu nutrauktas, išleistas paskubomis ir aplaidžiai: be sisteminio išnagrinėjimo, be tikrinimo, valymo ir taisymo, be žodžio kilmės ir sąryšių ištyrimo, be tikslios reikšmės apibrėžimo, sinonimų, antonimų ir klaidingos vartosenos apžvalgos — žinynas nesutvarkytas, išleistas kaip žodžių sąvartynas. Todėl lietuvių kalbos žodynu remtis reikia atsargiai ir išrankiai. Juolab, kad žinyne nėra nieko, ko nebūtų dar gyvoje lietuvių kalboje.

Sekmas pagal patikimumą šaltinis būtų rašytojų kūryba, pirmiausia grožinė literatūra. Čia atsargumo reikia dar daugiau, drąsiau kliautis tik rimtų kritikų pripažinta klasika. Turint omenyje, kad rašytojai ir poetai dažniausiai tapdavo miesto inteligentais – tarnautojais socialistais, jų kūryba geriausiu atveju tik priartėdavo prie tautos poetikos ir žodinės raiškos lygio. Antai lietuviškai neįmanomas žodis „mamos“, Nėries pasakytas vaikų lūpomis dėl stipresnio įspūdžio gal dar pateisinamai, žiniasklaidoje ir miesčionių kalboje jau tapęs visuotiniu. Maironis griežtai besiskutusius lietuvius vadinęs „barzdočiais“, Krėvė liepsnos „kuorais“ vadinęs pilies bokštus, Vaižgantas tik kariui tinkamu būdvardžiu „kaunus“ — ramų gamtovaizdį. Kaip išlaikiusius lietuvišką nuovoką siūlyčiau Antaną Baranauską, Joną Biliūną, Bronių Krivicką, Ievą Simonaitytę, Joną Strielkūną, Justiną Marcinkevičių, Romualdą Granauską, bet geriau atsiklausti literatūros kritiko (ir poeto) Algimanto Bučio.

Ne vien lietuvių ir ne vien grožinė literatūra gali praversti kalbotyrai. Antai Napoleono kodeksas tapęs prancūzų kalbos raiškumo paminklu, rašytojas Stendalis prisipažino dažnai skaitydavęs tą civilinį teisyną savo kalbai lavinti. Apskritai visose, net labai suniokotose kalbose galima rasti senesnių, geriau išlikusių žodžio tarties pavidalų, kartais netgi atsekti buvusią tikslesnę reikšmę.

Todėl etimologui prieš tiriant kilmę priklauso surinkti ne tik visų kalbos dalių, bet ir visų kalbų tiriamos šaknies žodžių aibę. Bent jau stengtis kiek galint išsamiau, išnagrinėti tarpusavio sąryšius ir žodžio istorinę kelionę, tik tada kelti ir tikrinti savo prielaidas, daryti apibendrinimus ir skelbti išvadas.

 

Semasiologines išvadas etimologijoje daryti galima tik surinkus visus galimus duomenis (Urbanavičius Algimantas).

Veiksmažodis yra kalbos širdis (Kazlauskas Jonas, Jakaitienė Evalda).

Apie veiksmažodinę kalbą plačiau (Baranauskas Antanas, Jaunius Kazimieras, Jablonskis Jonas, Paulauskienė Aldona, Pikčilingis Juozas, Labutis Vitas).

Šaltiniotyros ir kritikos vadovėlinis pavyzdys (Bučys Algimantas).