Ljęgzů

Istorinė gramatika, diachroninė lingvistika

Nutautėjimo raidos dėsniai

Gramatika

Atrasti kalbų raidos dėsniai istorinėje gramatikoje. Ir pripažintų, bet dažnai neįrodytų, neišaiškintų, netikslių arba klaidingų dogmų ištaisymas.

Metodikos vadovėlyje aptarėme kelias istorinei gramatikai svarbias sąlygas.

  1. Mokslo yra tiek, kiek toje pažinimo srityje atrasta dėsnių. Istorinėje gramatikoje dėsnių lig šiol atrasta visai nedaug, ir tie patys mažareikšmiai, menkai pagrįsti, netikslūs, išimčių daugiau kaip taisyklių. Dėsnių paieška nė nekeliama pamatiniu, svarbiausiu mokslo uždaviniu. Netyrinėjamos aplinkybės ir visuomenės sąlygos, kuriomis keitėsi kalba, nes vengiama pripažinti kaitą sukėlusius įvykius, pokyčių kryptis ir jų priežastis. Etimologai specializuojami siaurai, netikrinant susijusių žinių gretimose srityse ir kitose mokslo šakose.
  2. „Indoeuropiečių prokalbė“ tėra neįrodinėjama ir nė netikrinama prielaida. Kaip ir savaiminės pažangos prielaida niekieno dar neįrodyta ir neįrodinėjama. Nutylint tarsi savaime suprantamą ir įtraukiant prielaidą tiesiai į išvadą, taip absoliutinant teiginius, verčiant juos nepatikrinamais ir neabejotinais. Nesprendžiant daugybės dėl to išlikusių prieštaravimų sau, logikai ir žinomiems duomenims, išvis jų nepaisant (ignoruojant). Kai dėl vienintelio neišspręsto prieštaravimo priimta prielaida, juolab teiginys (hipotezė, teorija, paradigma, koncepcija, naratyvas, postulatas) moksle turi būti nedelsiant atšauktas. Todėl „baltų“ „indoeuropiečių“ „prokalbės“ rekonstrukcija yra nemokslinė.

Atsisakius nemokslinės „prokalbės“ dogmos ir kalbos kultūros laikymo savaimine natūra, atmerkus akis tikrovei, domintis permainų priežastimis ir laikantis mokslinio metodo, nesunku pastebėti bendras kalbų prastėjimo apraiškas ir jų dėsningumus.

Tartis (fonetika):

Žodynas (leksika):

Žodžių daryba ir kaityba (morfologija):

Sakinių daryba (sintaksė):

Tarnybinė kalbėsena (stilistika):

Lietuvių kalba dabar griaunama organizuotai ir nežmonišku įniršiu. Bet reiškinys visuotinis: visos „indoeuropietiškos“ kalbos visais žinomais (istoriniais) laikais vien tik prastėjo — jei kas pastebėjote išimtį, bent vieną kalbos tobulėjimo apraišką, būtinai perspėkite, teks tikrinti ir taisyti prielaidą.

Raidos istorinę gramatiką pradėkime tarties prastėjimu ir žodžio dalių nykimu.

  1. Balsių priegaidžių geiba, A÷O apvertimas, E→A, U→A|O, ŪΥУ→YЫ virsmas.
  2. Dvibalsių naika, juos prastinant balsiais, perskiriant priebalsiais, apverčiant.
  3. Priebalsių duslėjimas, kietėjimas, L→R, T→R, V→B, V+, X likimas.
  4. Galūnių trumpėjimas ir nukritimas, dvibalsinių galūnių virtimas priesagomis.
  5. Priesagų iškrikimas, -ingų, -ininkų, -inskių, -iškių, -onių, -ovų, -vyčių kilmė.
  6. Aibiskaitos išnykimo padariniai, jos galūnių virtimas priesagomis.
  7. Feminizmas — moteriškų galūnių vyriškiems vardažodžiams kilmė.
  8. Niaurojimo — nosinės tarties išnykimas, sukėlęs žodyno ir tarties betvarkę.
  9. Šveplavimo kilmė ir apraiškos: afrikatės, aspiracija, palatalizacija ir kt.