Dvibalsių naika

Sąvoka

Grynaisiais dvibalsiais gramatikoje vadinami dvigubi balsiai. Nors dvigubinasi ir jungiasi jie nevienodai: retas iš jų tariamas sklandžiai vientisai kaip vienas garsas, daugiau mažai tarpusavyje tesusietų, būna išvis tariamų tarsi du paskiru balsiu greta. Tas garso nekliūtinis junglumas, glaudumas ir vientisumas yra dvibalsio senumo požymis, kalbotyroje padedantis atsekti kilmę ir raidą.

1. ie, uo — tik šiedu, vadinami sutaptiniais, yra „tikrieji“, pradiniai dvibalsiai;
2. ei, ai, au, ou, oi, ui — jau sudėtiniai, išvestiniai, kitos dargi sudurtinės dvibalsės.

Uosinis ir ievinis — ne norminiai terminai, o tik šiame žinyne mūsų vartojami žodžiai, patogūs vaizdžiai apibūdinti dviems skirtingos kilmės ir savybių dvibalsių aibėms. Uosiniais vadiname ilgąjį sutaptinį uou ir iš jo kilusius sudėtinius uo, ou, au bei mišriuosius dvibalsius, o iš iei kilusius ie, ei, ai, oi ir kitus su j — ieviniais.

Mišriaisiais dvibalsiais kalbotyroje vadinami balsių junginiai su „balsiaisiais“ (sonoriniais) priebalsiais l, m, n, r, visada tariamais bent pusbalsiu. Nors balsiai arba pusbalsiu visada tariami dar jungiamieji j, v ir skardieji priebalsiai b, d, g, ž, ypač z. Kadangi toks priskyrimas niekuo nepadeda raidos dėsnių paieškai, šioje istorinėje gramatikoje dvibalsiais paprastai vadiname tik grynuosius dvibalsius.

Kai kurie fonologai pripažįsta esant dar ir tribalsius. Tikrai, uo ir uoi, ui ir iui, ei ir iei, au ir iau juk aiškiai skiriasi. Bet atidžiai panagrinėję pastebėsime, jog tribalsis uoi tėra dvibalsis uo su jotu, tribalsis iau tėra minkštasis dvibalsis eu. Ir visus kitus panašiai tribalsiais vadinti ne klaida, bet galima išsiversti ir be papildomo termino, todėl šiame žinyne mes tenkinamės dvibalsiais.

Fonologijoje neteko girdėti linksniuojant keturbalsių, nors ir tokia sąvoka nebūtų klaida. Yra keturbalsių ir lietuvių kalboje, seniau netgi nemažai, ypač aibiskaitinėse priesagose: -ieuo, -auie, -uoia ir panašių. Bet ir keturbalsių sąvoka gramatikoje nebūtina — pakanka ir dar patogiau juos nagrinėti kaip du dvibalsiu greta.

Priežastis

Dvibalsių prastėjimo, irimo ir naikos priežastis yra akivaizdi, bet dabartinėje etimologijoje ignoruojama, laikantis paiko „savaiminės pažangos“ įsitikinimo. O moksliniu metodu mūsų priimta kaip esminė prielaida, kad kultūrinio žmogaus kalba, dora, gamtamokslė tikyba, griežta veislininkystė, savininkiška santvarka buvo išrasta labai seniai, o visa iš rašytinių šaltinių žinoma istorija tėra „indoeuropiečio“ palaipsnio nutautėjimo, nukultūrėjimo, tad ir kalbos prastėjimo raida.

Lenkų kalba, buvusi oficiali to meto Bažnyčios kalba, darė įtaką lotyniškų raštų kalbai tiek fonetiniu, tiek morfologiniu, tiek leksiniu lygmeniu. Šaltinyje vyrauja fonetinio slavinimo atvejai, ypač tų garsų ar dvigarsių, kurių slavų kalbos neturi. Daugiausia įvairovės esama žymint švilpiamuosius ir šnypščiamuosius priebal­sius – neretai skirtingi priebalsiai gali būti žymimi ta pačia grafema; itin dažnai kaitaliojamos [a] ir [o], neskiriamas balsių ilgumas, dvibalsiai vienbalsinami.

Mickienė Ilona, Venislovaitė Aurina: „XIX a. pradžios Joniškio krašto oikonimija“ – 2017 „Ateitis“ 23.

Grynieji sutaptiniai dvibalsiai už sudėtinius, juolab už mišriuosius dvigarsius, galop už paprastus balsius buvo tobulesni ir gerokai grakštesni, raiškesni, sklandesni, skambesni kalbos ir giesmių garsai.

Bet susigundžius miesčioniška tarnų gyvensena arba laukine laisve be savininko atsakomybės, o parazitinių prietarų religijoms pakeitus santvarką ir kalbą, nutrūkdavo gyva kultūrinės tautos atmintis ir sukaupta išmintis, nutautėliai tapdavo aršiausiais savo tėvynės priešais, manydami ją esant pagoniška, atsilikusia, tamsia ir gėdinga, todėl reikią elgtis priešingai, naikinti gamtą ir protėvių kultūros palikimą. Šventų tautos papročių išjuokimas, tautosakos keitimas amoralia antikultūrine saviraiška mokyklose ir žiniasklaidoje ryškus ir šiomis dienomis, ypač nuožmiai dabar teršiamas ir niokojamas tiesioginis „baltų“ „indoeuropiečių“ paveldas — reliktinė lietuvių kalba.

Raida

Uosinis dvibalsis uo (rašomas arba rašytas dar ω ů ua va wa woa vo o ô oi oy ⲩ raidėmis), seniau buvęs labai dažnas, nutaustant prastėja sudėtiniais dvibalsiais ou (o oa oў ow), au (αυ ao ou ow аў), galop lieka pavieniais balsiais a, o, ū (आ ओ ऊ α ω eau au aw oo ou ου у) arba mišriaisiais dvigarsiais su jungiamuoju priebalsiu v (βο ва va av ev ев їв iv uv ov ов of), ℓ (el al ol), jotu (uj oj jo ё ой) bei nosiniais dvigarsiais (an en ėn in on un ūn) — kuriuos lengviau ištarti neišlavintais kalbos padargais (liežiuviu, lūpomis, gomuriu, balso stygomis, aido olomis).

• UO → OU → AU ← EU — dvibalsio tarties prastėjimo kryptis.
• UO → OU → O  arba  OU → UI → Ū dvibalsio likimas balsiu.
• -uo → -uia → -ija ÷ -uja ÷ -uva ÷ -yva → -iv (po U→Y virsmo),
• -uo → -aua, -iaua → -eva → -ava → -ova → -ov → -of → o, arba
• -uo → -va — aibiskaitinės galūnės virtimas kuopine priesaga.

Plačiau, smulkiau ir tiksliau, su pavyzdžių žodynėliu šis ne vien tarties prastėjimo reiškinys yra aptartas uosinio tribalsio raidos 50-ajame skyriuje.

Ievinis dvibalsis ie prastėjo dviem keliais: slaviškoje Lietuvos pusėje (Rytuose ir Pietuose) dvibalsis prastėjo ilguoju balsiu ie → y, kuris ilgainiui dar ir trumpėja iki i. Tuo tarpu Lietuvos pajūrio Vakaruose ir Šiaurėje su Latvija dvibalsis buvo germaniškai apverstas ie → ei, vėliau germaniškoje pusėje dar prastėjo iki balsio ei → ė → e, bet slaviškoje pusėje dėl kietinamojo E→A poveikio suprastėjo ei → ai → a keliu.

• IE → EI → AI → OI — sutaptinio dvibalsio virtimas sudėtiniu.
• IE → EI → Ė → E — dvibalsio virsmo balsiu germaniškas kelias,
• IE → Y, И → I — slaviškas dvibalsio suprastėjimas vienu balsiu.
• Е → Я → Ё — kirčiuotas dvibalsis prieš kietą priebalsį slaviškai.
• -ea -ie /je/ → -ià /e/ | ė | -ėja | -ija | -ja galūnių ir priesagų raida.
  

Bet reikia pripažinti, kad slavai palyginti gerai išlaikę šį pradinį dvibalsį sutaptiniu pavidalu — jis ir dabar dažnas slavų kalbose. Spėju, kad ie → y ir ie → e prastėjimą gerokai stabdo rašybos ypatumas: kirilikoje, dažnai net ir slavų lotynikoje raidė Ee reiškia dvibalsį /je/. Azbukoje paprastos vienbalsės /e/ visai nėra, jos balsė Ээ reta, skirta daugiau „elektriniam“ [ε] balsiui tarti svetimžodžiuose.

Išsamiai iеvinio tribalsio raidos keliai yra susekioti šios gramatikos 53 skyriuje.

Padėtis

Dvibalsių klausimu kalbotyroje tvyro painiava ir suirutė. Diftongais vadinami tiek dvibalsiai (dvigubi balsiai), tiek ir dvibalsės (raidžių poros), nors tariamos jos skirtingai. Be to, dvibalsiai rašomi ir monoftongais — viena paviene arba dviguba raide (digrafa, digrama), kurios dažnai tariamos jau vienu balsiu, antai:

• Ее balsė azbukoje reiškia dvibalsį, užrašomą dar ir ea, ѥ, ie, jie, je, ye, kitaip;
• Ωω omega senovėje reiškė dvibalsį, kitaip rašomą ⲩ, ů, ô, o, oi, oy, uo, ua, woa;
• Ææ lotynų klasika, ᾳ sen. graikų, ᚫ runa, ä švediškai — tai buvęs dvibalsis ai /aj/, ne /ae/, o dabartiniuose raštuose ir net IPA balsė æ tereiškia balsį e, rečiau i, a.

Dar ne viskas. Fonologai pripažįsta uo, ou, au, eu dvibalsius, o ievinių dvibalsių tik ie, ei, ai, kartais dar oi, ui — bet paprastai nelaiko dvibalsiais tokios pat darybos ij, ji, je, ja, jo, ju ir kt. Nors kirilikoje ieviniai dvibalsiai žymimi viena raide е, я, ё, ю, tačiau pačiam jotui yra ir atskira azbukos raidė й.

Mat dvibalsiai sudaryti iš balsių, o jotas juk priebalsis. Betgi ir „pripažintus“ ievinius dvibalsius ie, ei, ai, oi, ui galima užrašyti su jotu: je, ej, aj, oj, uj — dargi tiksliau, kaip su dviprasme balse i, dažnai reiškiančia ne balsį, o tik netariamą minkštumo ženklą. Nes jotas turi tiek minkštinamąjį poveikį, tiek priebalsio, tiek ir balsio savybių, o sutaptiniai dvibalsiai nėra vien grynu du balsiu.

Lygiai taip pat ir uosiniai uo, ou, au dvibalsiai neišsiverčia be pusiau priebalsio, tariamo kaip B, tik ne iki galo sučiaupiant lūpas — toks pusiau balsis, pusiau priebalsis angliškoje abėcėlėje tiksliai rašomas raide W (dubis), gudiškoje azbukoje Ў (ūzica). Klasikinėje lotynų abėcėlėje raidžių J nei W nebuvo, bet tokiais pusiau priebalsiais prireikus buvo tartos lotyniškos balsės I, E ir priebalsė V, antai AETIVS /Aitius, Ajtijus/, ÆGVA /Eiguo, Ajgva/, IONIA /Juonia, Jonija/, PÆONIA /Pajuonia, Pajonija/, GALLAECIA /Galaiciai, dabar Galisija/, MAEOTIS, MŒOTIS /Mojotys/, MŒSIA /Moizia, Moisija/, NICAEA /Nykaja, ne Nica ir ne Nikėja/ — buvę senieji vardai.

Tokių prieštaravimų dėl dvibalsių ir nesusigaudymo priežastis pabrėžta dar mūsų metodikoje: kalba nėra raštas, balsis nėra raidė! Jokia abėcėlė neaprašo tarties tiksliai, raidės dažnai būna nevienareikšmės, jų garsas neretai kaitaliojasi net toje pat kalboje. Tačiau šiuolaikiniams raštingiems žmonėms atrodo atvirkščiai, tarsi kalba būtų kilusi iš rašto. Ir iš tikrųjų raštas ilgainiui keičia kalbą, deja, dažniau ją prastindamas norminant ir iškraipydamas skaitant. Kadangi ne tik pradėdami mokytis vaikai, bet ir suaugę inteligentai stengiasi kalbėti „taisyklingai“ — stropiai mėgdžiodami literatūrą, ypač oficialius dokumentus.

Atkūrimas

Istorinei raidai atsekti, deja, neseka vadovautis indoeuropiečių prokalbės rekonstrukcija nei baltų prokalbės hipoteze, kur tikrieji (sutaptiniai) dvibalsiai /ie/ ir /uo/ laikomi ne pirminiais, o priešingai — lietuvių naujovėmis. Tik nepatikslinant, Balčikonio, Baranausko, Jablonskio, Jauniaus, Kleino, Milkaus ar Sirvydo įvestos naujovės. O gal Donelaičio, Strazdelio prasimanyta poetika? Nors modernieji baltistai tautos atgimimo šviesuolių kaltinti jau nesivaržo:

1. Lengviausia buvusius dvibalsius atpažinti iš dvilypių balsių æ /ai/, œ /oi/, ω /uo/ ir panašių, dabar dažniausiai tariamų vienbalsiai, bet tokių raidžių įsteigimo metu aiškiai dar buvusių dvibalsių.

2. Gana ryškus požymis ir raidžių priedai (diakritiniai ženklai), tik reikia gerai žinoti tokių reikšmę, nes įvairių kalbų ir kito meto rašybos taisyklėse ji dažnai skyrėsi, antai balsė ů senuose lietuviškuose raštuose reiškusi dvibalsį /uo/, graikiškos alfavytos ῃ — dvibalsį /ei/, balsė ä švedų rašte — /ai/, balsė ø danų rašte seniau tarta /ioi/, dabar /io/, kitose kalbose dar /eu/, kitaip, matmenyse ⌀ išvis reiškia skersmenį, ne balsę.

3. Buvusius dvibalsius dažnai išduoda teberašomos balsių poros (digrafos) — nors dabar tokios tariamos vienu balsiu, betgi ne be reikalo rašytos sudėtingiau. Tik kliautis reikia ne užrašo perskaitymu paraidžiui, o ieškoti buvusio gyvo dvibalsio. Ir lengvai nepatikėti, kad dvibalsės jau iš pat pradžių reiškusios vienbalsius.

Klasikinėje graikų kalboje dvibalsis ου jau buvo monoftongizuotzas – tartas /ū/. Senosios slavų kalbos balsis /ū/ taip pat buvo rašytas dviraide, atitinkančia mūsų ou (plg. graikų rašyba ου /ū/), pvz. souchъ, oucho vietoj suchъ ‛sausa’, ucho ‛ausis’. Bet tai buvo ne dvibalsis, o balsis, ir jį transkribuojame u raide.

Zinkevičius Zigmas: „Lietuvių kalbos istorinė gramatika“ 1980 m. 1t. 75 psl.

4. Deja, balsiais suprastėję dvibalsiai dažnai jau ir rašomi balsėmis — tokiu atveju reiktų tikrinti, ar seniau jos nebuvę rašytos dvibalsėmis arba tartos dvibalsiais. Antai iš mano gimtojoje kalboje tebegyvo maumuonielio dabar telikęs momenėlis, o žieirià virtusi žarija ir žara — panaikinus visus dvibalsius, norminant bendrine kalba.

5. Galop dažniausias ir veiksmingiausias dvibalsio susekimo būdas būna įtariamo žodžio kaitymas ir bendrašaknių vardų sugretinimas:

Daumantas ~ Domantas, Džiaugys ~ Džiugas, Gaigalas ~ Gagalas ~ Гоголь, Gėluicis ~ Gilūšis, Guoda ~ Goda, Naujelis ~ Navickis ~ Novikas, Laurys ~ Lawrosz, Laurietė ~ Loreta, Lekėčiai ~ Liekės paupyje, Liegys ~ Liekis ~ Leikus ~ Liakas ~ Likas ~ Lech, Luokis ~ Laukys ~ Lokys ~ Lukas, Meironis ~ Maironis ~ Mironas, Niauronis ~ Niūronys ~ Neronis; baudžia ~ budelis, daužant ~ dūžta, glaudžiai ~ glotniai ~ gludinti, griauti ~ griūti ~ griuvo, griebti ~ grėbti ~ graibyti, jausti ~ justi, kaukti ~ kūkčioti, klauptis ~ klūpėti ~ suklupti, krauti ~ krūvon, keip ~ kaip ~ kap, luošinti ~ laužyti ~ lūžti, puola ~ pulti, raupuota ~ rupūžė, šaukti ~ šūkauti šūkį, šauti ~ šovė ~ šūvį, šleikštu ~ šlykštu, šliuožti ~ šliaužti ~ šliūžė ~ šliužas, veisti ~ vešlius ~ vaisius, žiedai ~ žydi.

6. Lietuviški dvibalsiai dažnai turi vienbalsius atitikmenis tarmėse, kitose kalbose ir „tarptautiniame“ žodyne:

aktyvus ~ aigus eigti, dama ~ duomia, estetika ~ aistiškumas, jokeris ~ juokeris juokintojas, kapotas ~ gaubtas, kaifas ~ kafija ~ kava ~ gaiva, kodas ~ kuodas, krabas ~ graibas, kupolas ~ gaubuolas, notaras ~ nuotarčių liudytojas, audio ~ odė ~ aidas giedant, parolis ~ poruolis, šliuzas ~ šliaužuo, tezė ~ tiesa ir t. t.

Nors apskritai daugiausia dvibalsių išlaikę lietuviai, bet kone visose, net ir nesenose kalbose dar randu užsilikusių dvibalsių, kurių lietuvių kalboje nebėra. Antai Petras kitomis kalbomis dar vadinamas ir Piotru, Pjeru, Piedru, ne tik vienbalsiais Pedru, Pėteriu, Pyteriu.

Patikra

Atrasti kalbų raidos dėsniai sutampa su visuotinai pripažintomis žiniomis apie pradžioje buvusią vieną tautą, vieną kalbą. Bet stačiai prieštarauja nesẽnai, tik XX a. viduryje, o ypač dabar įsigalėjusiai prokalbės hipotezei ir jos rekonstrukcijai.

1. Kalba yra ne natūra, o kultūra — ne savaiminis gamtos reiškinys, o dirbtinis žmogaus kūrinys. Negalintis gyvuoti ir tobulėti pats, o tik pražūti arba sulaukėti be protingos ir nuolatinės kultūrinio žmogaus priežiūros, a priori.
2. Kultūrinės tautos kalba, dabar pravardžiuojama prokalbe, negalėjo būti niekieno nei įvairių kalbų mišinys, nes tai būtų loginė nesąmonė.
3. Visi žinomi duomenys rodo, kad „prokalbė“ buvo ne kažkokia puskalbė žaliava, o jau ištobulinta, švari, skambi, sodri, darni, visavertė kalba.

Kultūrinės tautos savininkiškos santvarkos ir mokslinės pasaulėžiūros dėka ji matyt buvusi pasaulinė kalba, bent iki Akmens amžiaus. Bet vėliau, Pietuose išplitus tarnybinei gyvensenai, per jos religinių prietarų karus steigiantis parazitinės santvarkos valstybėms, iškriko suprastintomis, pairusiomis, maišytomis, užterštomis tarmėmis, kurios vėliau buvo sunormintos skirtingomis oficialiomis kalbomis.

Bet kultūrinė tauta neišnyko, Antikos laikais ji tebebuvo žinoma kaip didžiausia, seniausia ir garbingiausia tautų tauta. Gamtamokslių savo papročių, orumo, dvasingumo, sumanumo, darbštumo, vislumo, turtingumo, kuklumo, padorumo, teisingumo, atsakomybės, talkos, darnos, gamtosaugos, sveikos gyvensenos, buitinės švaros dėka toliau klestėjo, tik traukėsi ir mažėjo, vis atskylant naujoms nacijoms.

Kol gyvavo nepriklausomai, savarankių ūkininkų valsčiais be mokesčių, be tarnų ir be ponų — niekas nedrįso ginčyti „dievo išrinktosios tautos“ kilmės, ieškoti „prokalbės“. Tik po Didžiosios Lietuvos padalijimo, kai pasaulyje nebeliko tokios valstybės vardo, o po trečiojo sukilimo neliko nė tautovardžio, kilo reikalas nusavinti likusį niekieno milžinišką kultūros paveldą. Vis tiek iki pat Pirmojo pasaulinio karo sąžiningi mokslininkai nepripažino kurpiamų arijų, vėliau indogermanų ir panašių kilmės hipotezių. Tą dar galima rasti net ir „Vikipedijoje“, kol neišcenzūruota, antai:

Roberto Gordono Latamo požiūriu, indoeuropietiškų kalbų šaltinis buvo Lietuvoje, ir jis griežtai peikė „arijų teorijos“ skleidėją Maksą Miuilerį. —

The origin of the Indo-European languages was, in Latham’s view, in Lithuania; and he strongly attacked Max Müller, proponent of the “Aryan theory”.

Kokiais teiginiais dabar ramstoma „prokalbės“ hipotezė ir neigiama lietuviška dvibalsių kilmė dar priešistoriniais laikais? Kiek beieškojau ir klausinėjau teisingai aiškinančių, vieninteliu argumentu laikoma nutylima prielaida, kadgi lietuvių tauta visai maža, jos kalba valstietiška, gyva, todėl neva nauja, o senovės graikų, lotynų, hetitų kalbose, avestoje nei sąskrtoje sutaptinių dvibalsių nerasta — vadinasi, jų ir nebūta. Kad tos antikinės tebuvo nutautėlių miesčionių kalbos, o lietuvių gali būti išlikusi iš žymiai senesnių laikų — niekas nė minties nesvarsto ir tokios galimybės netikrina.

Lietuvių y atitinka latvių ī, prūsų ī (katekizmuose virto ei): gývas, dzîvs, geīwans;
Latvių ir prūsų tarmėse ilgasis balsis ī neretai dvibalsinamas (verčiamas ei).

Zinkevičius Zigmas: „Lietuvių kalbos istorinė gramatika“ 1 t. 79 § 66-67 psl.

Baltų prokalbėje turėjo būti ei, nes kitose indoeuropiečių kalbose lietuvių – latvių ie paprastai turi tuos pačius atitikmenis, kaip ei: lie. žiemà (la. zìema), s. sl. zima, gr. χειμα; lie. diẽvas (la. dìevs, bet pr. deiws), lot. dīvus (ī < ei), skr. dēvás (ē < ei).

Zinkevičius Zigmas: „Lietuvių kalbos istorinė gramatika“ 1 t. 101 § 76-77 psl.

Lyginimas su seniausiais kitų indoeuropiečių kalbų duomenimis rodo, kad mūsų uo, atitinkąs slavų a, yra kilęs iš senovinio ilgojo balsio ō

Zinkevičius Zigmas: „Lietuvių kalbos istorinė gramatika“ 1 t. 106 § 79 psl.

Kodėl kryptis ne priešinga, kuo grįsta tokia išvada? Niekuo, tik jau minėta „savaime aiškia“ prielaida, jog tai lietuvių naujovė — juk antikiniuose raštuose ei reta, ie, uo visai nerasta. O kad ir nerasta — tai tikrai nebūta? Jeigu šiuolaikinis skaitytojas nemoka ištarti ie, uo — kaip jis atpažins juos neaiškiais rašmenimis? Net dabartinėse gyvose lietuvių, latvių, čekų, slovakų kalbose esančio /uo/ kitakalbiai filologai dažnai nesuvokia — neatpažįsta, nėra jo šiaip labai išsamiame diftongo aprašyme angliškoje enciklopedijoje. Netgi savojoje kalboje е, я, ё, ю, ей, ай, ой, уй nelaikomi dvibalsiais rusų švietimo vadovėliuose ir mokslinėje literatūroje:

Dvibalsių nėra vengrų, japonų, rusų kalbose. — Дифтонги, как правило, отсутствуют в венгерском, японском и русском языках.

Реформатский Александр: «Введение в языкознание» 1947-2004 m.

Dar daugiau: šiais laikais nepaisomi sąžiningų tyrinėtojų surinkti duomenys ir jų išvados — štai koks aiškus romanų istorinės kalbotyros klasiko Tulūzės universiteto profesoriaus Žozefo Angladės sakinys „Senovinės prancūzų kalbos gramatikoje“:

Viduramžiais dvibalsis ie virto balsiu e (ė). — Cette diphtongue ie, s’est réduite à e (é) pendant la période du moyen français (XIVe–XVe siècles): bergier > berger; cerchier > chercher;  deintiet > dignité;  légier > léger,  etc.

Anglade Joseph: «Grammaire élémentaire de l’ancien français» 1 d. 13 psl.

Ir senovės graikų, koptų, indų raštuose randu buvusių dvibalsių pėdsakų, gerai išmokus gal pavyktų įrodyti buvus ir pirminių ie, uo. Dabar įsigalėjusiam mokymui priešinga tobulų sklandžių dvibalsių prastėjimo kryptis, virstant mišriaisiais arba vienbalsiais — ne mano atradimas, net enciklopedijose dar yra teisingų žinių:

Sanskrito ir lietuvių kalbos fonetinių sistemų palyginimas rodo, kad tik lietuvių kalba su kai kuriais pokyčiais išsaugojo ide. dvibalsius. Ji taip pat geriau išsaugojo ir balsių sistemą.

Поляков Олег: „Pasaulis ir lietuvių kalba“ 6.4 sk. 130 psl. — „Enciklopedija“ 2008 m.

Ankstyvosios lotynikos ei virto y klasikoje, nors kirčio vietoje dar tarta dvibalsiu. — The diphthong ei mostly had changed to ī by the classical epoch.

Allen W. Sidney: “Vox Latina” (a Guide to the Pronunciation of Classical Latin) 1978 m.

Ankstyvojoje lotynikoje būta daug dvibalsių, bet iki klasikos jie suvienbalsinti. —

Many diphthongs attested in Early Latin, but all exposed to monophthongization:  /ei/ > /e/ [ẹ] > /i/,  /ai/ > /ae/ > /e/,  /au/ > /u/,  /oe/ > /oi/ > /u/,  /ou/ > /u/. All the above forms attested in the early period, but monophtongized (in speach and / or writing) by the end of it.

Pezzini Giuseppe: “Early Latin”: Phonemes: Phonological Changes 1 d. 11 sk. 2020 m.

Grynųjų sutaptinių dvibalsių ie, uo kildinimas iš sudėtinių, mišrių, net vienbalsių ir apskritai prokalbės rekonstrukcijos yra sukėlusios daugybę nesutaikomų ir nė nesprendžiamų prieštaravimų patikimiems duomenims, logikai, net sau. Tokia padėtis reiškia, kad dabartinė etimologija, diachroninė lingvistika, istorinė gramatika dar nėra mokslas. Ir jos akinamos įsitikinimu apie savaiminę visuomenės pažangą.

O mes čia tikriname priešingą prielaidą — kad visais istoriniais laikais ir dabar mūsų kalbos vien prastėja. Pritaikius istorinei kalbotyrai mokslinį metodą, daug kas išaiškėjo, atrasti gramatikos dėsniai ir žinomi duomenys puikiai dera, neliko jokių neišspręstų prieštaravimų. Jei kas pastebėsite bent vieną prieštaravimą arba kalbos tobulėjimo apraišką — iškart perspėkite, teks taisytis, nes prieštaravimai moksle neleistini.

Žinynai

• Digrafos, diftongai ir triftongai žinynuose.
• Indoeuropiečių prokalbė: Dvibalsiai enciklopedijoje.
• Baltų prokalbė: Balsiai ir dvibalsiai enciklopedijoje.
• Avestos, sąskrtos, senovės graikų, lotynų fonologija ir ortografija.
• Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija (Lietuvių kalbos institutas).
• Lietuvių kalbos istorinė gramatika: Dvibalsiai (Zinkevičius Zigmas).
• Lietuvių kalbos istorinė gramatika: Indoeuropiečių ō likimas (Kazlauskas Jonas).
• Indoeuropiečių prokalbės fonemų inventorius (Kabašinskaitė Birutė: „Etimologija“).
• Senųjų kalbų garsai (Gelumbeckaitė Jolanta, Pakerys Jurgis ir kiti: „Glottothèque“).
• Istorinės ir lyginamosios kalbotyros enciklopedija (Poliakovas Olegas: „Pasaulis ir lietuvių kalba“).
• Lietuvių kalba: Fonetika: Dvigarsiai (Urbanavičius Algimantas: „Gerbkime žodį“).
• Dabartinės lietuvių kalbos gramatika: Balsiai, dvibalsiai ir dvigarsiai (Lietuvių kalbos institutas).