Lęgua

diftongas, digrafa, dubis, jotas, omega

Dvibalsių raida

Dvibalsiai

Dvibalsių sandara ir prastėjimo keliai:

uo → ou → au — uosinio dvibalsio tarties prastėjimo kryptis,
uo → ou → o arba uo → ou → ui → ū dvibalsio likimas balsiu;
е → я → ё — kirčiuotas dvibalsis prieš kietą priebalsį slaviškai;
ie → ei → ai → oi — sutaptinio je dvibalsio virtimas sudėtiniu,
ie → ei → ė → e — dvibalsio virsmo balsiu germaniškas kelias,
ie → y, и → i — slaviškas dvibalsio suprastėjimas vienu balsiu.

Balsių ir dvibalsių darnos korys
Anglų kalbos balsių ir dvibalsių korys (© Mark Hancock)

Sąvoka

Grynaisiais dvibalsiais gramatikoje vadinami dvigubi balsiai. Nors dvigubinasi ir jungiasi jie nevienodai: retas iš jų tariamas sklandžiai vientisai kaip vienas garsas, daugiau mažai tarpusavyje tesusietų, būna išvis tariamų tarsi du paskiru balsiu greta. Tas garso junglumas ir vientisumas yra dvibalsio senumo požymis, kalbotyroje padedantis atsekti kilmę ir raidą.

  1. ie, uo — tik šiedu, vadinami sutaptiniais, yra „tikrieji“, pradiniai dvibalsiai;
  2. ei, ai, au, ou, oi, ui — jau sudėtiniai, išvestiniai, kitos dargi dirbtinės dvibalsės.

Uosinis ir jetinis (jotinis) — ne norminiai terminai, o tik šiame žinyne mūsų vartojami žodžiai, patogūs vaidžiai apibūdinti dviems skirtingos kilmės ir savybių dvibalsių aibėms. Uosiniais vadiname sutaptinį uo ir iš jo kilusius sudėtinius ou, au bei mišriuosius dvibalsius, o iš je kilusius ie, ei, ai, oi ir kitus su j — jetiniais.

Mišriaisiais dvibalsiais kalbotyroje vadinami balsių junginiai su „balsiaisiais“ (sonoriniais) priebalsiais l, m, n, r, visada tariamais bent pusbalsiu. Nors balsiai arba pusbalsiu visada tariami dar jungiamieji j, v ir skardieji priebalsiai b, d, g, ž, ypač z. Kadangi toks priskyrimas niekuo nepadeda raidos dėsnių paieškai, šioje istorinėje gramatikoje dvibalsiais paprastai vadiname tik grynuosius dvibalsius.

Kai kurie fonologai pripažįsta esant dar ir tribalsius. Tikrai, uo ir uoi, au ir iau juk aiškiai skiriasi. Bet atidžiai panagrinėję pastebėsime, jog tribalsis uoi tėra dvibalsis uo su jotu, tribalsis iau tėra minkštasis dvibalsis eu. Ir visus kitus panašiai tribalsiais vadinti ne klaida, bet galima išsiversti ir be papildomo termino, todėl šiame žinyne mes tenkinamės dvibalsiais.

Fonologijoje neteko girdėti linksniuojant keturbalsių, nors ir tokia sąvoka nebūtų klaida. Yra keturbalsių ir lietuvių kalboje, seniau netgi nemažai, ypač aibiskaitinėse priesagose: -ieuo, -auie, -uoia ir panašių. Bet ir keturbalsių sąvoka gramatikoje nebūtina — pakanka ir dar patogiau juos nagrinėti kaip du dvibalsiu greta.

Priežastis

Dvibalsių prastėjimo, irimo ir naikos priežastis yra akivaizdi, bet dabartinėje etimologijoje ignoruojama, laikantis paiko „savaiminės pažangos“ įsitikinimo. O moksliniu metodu mūsų priimta kaip esminė prielaida, kad kultūrinio žmogaus kalba, dora, gamtamokslė tikyba, griežta veislininkystė, savininkiška santvarka buvo išrasta labai seniai, o visa iš rašytinių šaltinių žinoma istorija tėra „indoeuropiečio“ palaipsnio nutautėjimo, nukultūrėjimo, tad ir kalbos prastėjimo raida.

Grynieji sutaptiniai dvibalsiai už sudėtinius, juolab už mišriuosius dvigarsius, galop už paprastus balsius buvo tobulesni ir gerokai grakštesni, raiškesni, sklandesni, skambesni kalbos ir giesmių garsai.

Bet susigundžius miesčioniška tarnų gyvensena arba laukine laisve be savininko atsakomybės, o parazitinių prietarų religijoms pakeitus santvarką ir kalbą, nutrūkdavo gyva kultūrinės tautos atmintis ir sukaupta išmintis, nutautėliai tapdavo aršiausiais savo tėvynės priešais, manydami ją esant pagoniška, atsilikusia, tamsia ir gėdinga, todėl reikią elgtis priešingai, naikinti gamtą ir protėvių kultūros palikimą. Šventų tautos papročių išjuokimas, tautosakos keitimas amoralia antikultūrine saviraiška mokyklose ir žiniasklaidoje ryškus ir šiomis dienomis, ypač nuožmiai dabar teršiamas ir niokojamas tiesioginis „baltų“ „indoeuropiečių“ paveldas — lietuvių kalba.

Raida

Sutaptinis dvibalsis uo (rašomas arba rašytas dar ⲩ, ω, ů, ua, va, wa, oi, ўо, ва raidėmis), seniau buvęs labai dažnas, nutaustant prastėja sudėtiniais dvibalsiais ou, au, galop lieka pavieniais balsiais a, o, ū (आ, α, ο, υ, у) arba mišriaisiais dvigarsiais su priebalsiu v (va, av, ev, iv, uv, ov, of), l (el, al, ol), jotu (uj, oj, jo) bei nosiniais dvigarsiais (an, en, ėn, in, on, ūn) — kuriuos lengviau ištarti neišlavintais kalbos padargais (liežiuviu, lūpomis, gomuriu, gerklės stygomis, aido olomis).

Paminklas raidei Ў
2003 m. paminklas gudiškai Ў raidei Polocke

Plačiau, smulkiau ir tiksliau, su pavyzdžių žodynėliu šį ne vien tarties prastėjimo reiškinį aptarsime dvibalsio uo raidos 48 skyriuje.

Sutaptinis dvibalsis ie prastėjo dviem keliais: slaviškoje Lietuvos pusėje (Rytuose ir Pietuose) dvibalsis prastėjo ilguoju balsiu ie → y, kuris ilgainiui dar ir trumpėja iki i. Tuo tarpu Lietuvos pajūrio Vakaruose ir Šiaurėje su Latvija dvibalsis buvo germaniškai apverstas ie → ei, vėliau germaniškoje pusėje dar prastėjo iki balsio ei → ė → e, bet slaviškoje pusėje dėl kietinamojo E→A poveikio suprastėjo ei → ai → a keliu.

Bet reikia pripažinti, kad slavai palyginti gerai išlaikę šį pradinį dvibalsį sutaptiniu pavidalu — jis ir dabar dažnas slavų kalbose. Spėju, kad ie→y ir ie→e prastėjimą gerokai stabdo rašybos ypatumas: kirilikoje, dažnai net ir slavų lotynikoje raidė Ee reiškia dvibalsį /je/. Azbukoje paprastos balsės /e/ visai nėra, jos balsė Ээ reta, skirta daugiau „elektriniam“ [ε] balsiui tarti svetimžodžiuose.

Išsamiai jеtinių dvibalsių raidos keliai yra susekioti šios gramatikos 49 skyriuje.

Padėtis

Dvibalsių klausimu kalbotyroje tvyro painiava ir suirutė. Diftongais vadinami tiek dvibalsiai (dvigubi balsiai), tiek ir dvibalsės (raidžių poros), nors tariamos jos skirtingai. Be to, dvibalsiai rašomi ir monoftongais — viena paviene arba dviguba raide (digrafa, digrama), kurios dažnai tariamos jau vienu balsiu, antai:

Dar ne viskas. Fonologai pripažįsta uo, ou, au, eu dvibalsius, o jotinių dvibalsių tik ie, ei, ai, kartais dar oi, ui — bet paprastai nelaiko dvibalsiais tokios pat darybos ij, ji, je, ja, jo, ju ir kt. Nors kirilikoje jotiniai dvibalsiai žymimi viena raide е, я, ё, ю, tačiau pačiam jotui yra ir atskira azbukos raidė й.

Dvibalsiai lietuvių kalboje
Grynieji dvibalsiai — Zinkevičius Zigmas: „Lietuvių kalbos istorinė gramatika“ 1 t. 91 § 73 psl.

Mat dvibalsiai sudaryti iš balsių, o jotas juk priebalsis. Betgi ir „pripažintus“ jetinius dvibalsius ie, ei, ai, oi, ui galima užrašyti su jotu: je, ej, aj, oj, uj — dargi tiksliau, kaip su dviprasme balse i, dažnai reiškiančia ne balsį, o tik netariamą minkštumo ženklą. Nes jotas turi tiek minkštinamąjį poveikį, tiek priebalsio, tiek ir balsio savybių, o sutaptiniai dvibalsiai nėra vien grynu du balsiu.

Lygiai taip pat ir uosiniai uo, ou, au dvibalsiai neišsiverčia be pusiau priebalsio, tariamo kaip B, tik ne iki galo sučiaupiant lūpas — toks pusiau balsis, pusiau priebalsis angliškoje abėcėlėje tiksliai rašomas raide W, gudiškoje azbukoje Ў. Klasikinėje lotynų abėcėlėje raidžių J nei W nebuvo, bet tokiais pusiau priebalsiais prireikus buvo tartos lotyniškos balsės I, E ir priebalsė V, antai AETIVS /Aitius, Ajtijus/, ÆGVA /Aiguo, Ajgva/, IONIA /Juonia, Jonija/, PÆONIA /Pajuonia, Pajonija/, GALLAECIA /Galaiciai, dabar Galisija/, MAEOTIS, MŒOTIS /Mojotys/, MŒSIA /Moizia, Moisija/, NICAEA /Nykaja, ne Nica ir ne Nikėja/.

Tokių prieštaravimų dėl dvibalsių ir nesusigaudymo priežastis pabrėžta dar mūsų metodikoje: kalba nėra raštas, balsas nėra raidė! Jokia abėcėlė neaprašo tarties tiksliai, raidės dažnai būna nevienareikšmės, jų garsas neretai kaitaliojasi net toje pat kalboje. Tačiau šiuolaikiniams raštingiems žmonėms atrodo atvirkščiai, tarsi kalba būtų kilusi iš rašto. Ir iš tikrųjų raštas ilgainiui keičia kalbą, deja, dažniau ją prastindamas norminant ir iškraipydamas skaitant. Kadangi ne tik pradėdami mokytis vaikai, bet ir suaugę inteligentai stengiasi kalbėti „taisyklingai“ — stropiai mėgdžiodami literatūrą, ypač oficialius dokumentus.

Atkūrimas

Patikra