Nebe *lęgua
Šį kalbų raidos žinyną pavadinau nesamu žodžiu „Lęgua“. Paaiškinime *lęgua esu įrašęs su žvaigždute — kaip menamą, tik pagal tarties raidos dėsningumus atkurtą (rekonstruotą), bet neišlikusį ir niekur nepaliudytą pradinį žodžio pavidalą.
Teks taisytis, nuimti žvaigždutę — suradau žodį „lęgua“ užrašytą Tulūzės universiteto profesoriaus Žozefo Angladės (1868-1930) „Senovinės prancūzų kalbos gramatikoje“ (Joseph Anglade: «Grammaire élémentaire de l’ancien français»), išleistoje 1918-1934 metais (perleistoje penkis kartus) ir saugomoje Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje, Galių literatūros skyriuje: https://gallica.bnf.fr/
Žinynas itin dalykiškas, svarbus ne tik romanų kalbotyrai (prancūzų, ispanų ir italų paribyje), bet ir baltistikai, apskritai indoeuropeistikai — daug keltiškais vadinamų žodžių dar primena pradinę „prokalbę“.
Tik autorius, atrodo (visko dar gerai neišnagrinėjau), kartoja įprastą klaidą, senovinius nelotyniškus žodžius vadindamas keltiškais (gališkais) — per keletą amžių po Juliaus Kaizerio užkariavimų buvusios nelotyniškos kalbos ten nebeliko gal nė pėdsakų. Užtat ryškų lietuvių kalbos įspaudą paliko Akvitaniją, Provansą ir kitas vakarines Romos imperijos sritis užvaldę gudai (baltiai, vizigodai). Nors gudus irgi dera vadinti keltais (emigrantais, kolonistais, naujakuriais) ir galiais (pasieniečiais).
Žodį „lęgua“ prof. Angladė 17 psl. vadina keltišku ir nurodo, kad iš to žodžio „lęgua“ (lięguo), pametus priebalsį G, kilęs prancūzų kalbos žodis „ljė“ (lieue):
celt. lęgua, le(g)ua > lieue
Žozefas Angladė: „Senovinės prancūzų kalbos gramatika“ 17 psl.
Ljė, kitaip galių lyga (ligue) yra nuotolio matas — tūkstantis žingsnių. Už mylią perpus trumpesnis, nes skaičiuojami atstumai tarp kairės ir dešinės pėdos žingsniuojant — ne tarp tos pačios kojos pėdų, kaip matuojant dvižingsnių mylią.
Jau žinojau, kad lyga yra tos pat kilmės, kaip ir lęgua (liegti, liekuoti, leikuoti, laikyti, liežti, liesti, lesti, rinkti, reikti, riekti, raikyti, raižyti, rašyti, regėti, rokuoti, rykauti, riktuoti, rikiuoti, lygiuoti, lyginti, lygti ir t. t.), tik nebuvau atkreipęs dėmesio į nepanašų, nors tapačios reikšmės ljė. Bet didžiulis malonumas buvo išvysti užrašytą „lęgua“ — įsitikinti atsekus pamirštą žodžio pavidalą visai tiksliai!
Aišku, tai tik rašyba, bet, kadangi žodis to paties kelmo, reikšmė atitinka, tai ir ištarimas galėjo būti visai panašus į užrašą. Seniau L buvo tiktai minkštas: Le reiškė Lje, Lie. Beje, dar spėju, kad žodyje „ljė“ (lieue) priebalsis G ne pamestas, o buvo paverstas „pusiau balsiu“ (taip jį vadina prof. Angladė) jotu — G-H-J, panašiai kaip ir Gedminas ~ Jedymin; getvingai ~ jetvingai; gintaras, gentarum ~ jandar, янтарь:
lieguo → liejuo → ljė (lęgua → leua → lieue).