Petras Avižonis
Balandžio 17 dieną sukanka metinės, kai gimė didis tautos sūnus, laisvamanis šviesuolis, Lietuvių mokslo draugijos narys, Lietuvos universiteto rektorius, Medicinos fakulteto dekanas, Akių ligų katedros profesorius, Akių klinikos įkūrėjas, žinyno „Akių ligų vadovas“, kelių kitų knygų ir daugelio straipsnių lietuvių, latvių, rusų, vokiečių, prancūzų kalbomis autorius, Latvijos universiteto garbės daktaras, Vokietijos, Prancūzijos oftalmologų mokslinių draugijų narys, Lietuvos akių gydytojų draugijos steigėjas ir vadovas Petras Avižonis (1875.IV.17-1939.X.17).
Kadangi tyrinėju „indoeuropietiškų“ kalbų kilmę ir nutautėjimo raidą, man kliūva, kad enciklopedijose, monografijose, prakalbose, kitur šiuolaikinėje literatūroje kalbotyros srityje pabrėžiami tik Avižonio nuopelnai, kuriant medicinos, ypač akių anatomijos, fiziologijos ir patologijos taiklius lietuviškus terminus. Retkarčiais dar paminint Avižonį, ruošusį spaudai Antano Juškos žodyną, talkinusį Kazimierui Būgai, vėliau Juozui Balčikoniui rinkti ir redaguoti didįjį lietuvių kalbos žodyną.
Tai tiesa, bet ne visa tiesa. Mažai kas dabar žino, tai jaučiu pareigą atkreipti dėmesį, jog žymiai didesnis velionio nuopelnas yra pati gramatika — šiuolaikinės lietuvių kalbos gramatikos pagrindai, lietuviškas raidynas. Atgimimo aušroje būta įvairių krypčių, ypač stiprus buvo 1897 m. akademiko Kazimiero Jauniaus „Kalbamokslis“ (1916 m. išspausdinta Kazimiero Būgos „Lietuvjų kalbos gramatika“). Priimta, kad tauta vis dėlto pasirinko paprastesnį Jono Jablonskio variantą.
Irgi tiesa, bet vėlgi ne visa tiesa. Pirmąjį tokį vadovėlį, kukliai pavadinęs „Lietuviška gramatikėle“, 1897 m. surašęs būtent Petras Avižonis. Būdamas medikas, kreipėsi į tikrą filologą, buvusį savo mokytoją Mintaujos (Jelgavos) gimnazijoje Joną Jablonskį patikrinti.
Jablonskis mielai sutiko, atsakė savo patikslinimais ir papildymais. Gerokai išplėtojęs, Avižonis paprašė, kad jo nauja „Lietuviškos kalbos gramatika“ būtų išleista autoritetingu Maskvos universiteto istoriko ir filologo vardu. Jonas atsisakė nepelnytos garbės, bet suteikė Petrui savo sukauptas žinias, ir susėdę dviese per kelias dienas suderino surinktus duomenis, apsvarstė lietuvių kalbos dėsningumus, jų skirtumus nuo kitų kalbų. Kaip kompromisas 1901 m. „Lietuviškos kalbos gramatika“ buvo išleista Petro Kriaušaičio — sudurtiniu abiejų slapyvardžiu.
Ir 1919 m. papildyta „Lietuvių kalbos gramatika“ išleista tuo pačiu jųdviejų slapyvardžiu: Petras Kriaušaitis. Tik ketvirtąją „Lietuvių kalbos gramatikos“ laidą, galutinai įsitraukęs į šitą darbą, 1922 m. Jablonskis sudarė pats ir pasirašė jau vien savo, Rygiškių Jono vardu (nors ji nežymiai tesiskyrė nuo 1919 m. „Lietuvių kalbos gramatikos“).
Taigi, nors Avižonis buvęs Jablonskio mokinys, bet lietuvių gramatikos reikalu Jablonskį galima vadinti Avižonio pasekėju. Tai nemenkina paties Jablonskio nuopelnų, bet būtų gražu neužmiršti visų tautos atgimimo milžinų, deramai pagerbti tikrus jų nuopelnus.
