Jablonskio pavardės kilmė

Ljęgzů

uolys aulys ulvys urvys urbys urbanizacija

 

 

Jablonskis

Iš pogrindžio ir oficialiai skleidžiant apkalbas apie mūsų tautos atgimimo milžinus, parūpo patikrinti lietuviškos gramatikos autoriaus Rygiškių Jono Jablonskio pavardės kilmę. Jau anksčiau, dar rašydamas apybraižą „Lietuvio būdas“, įsitikinau, kad jo mokinys ir talkininkas, pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, juolab dabartinis politikas Rimantas Smetona, net kalbininkai Antanas Smetona su Irena Smetoniene nežino ir nė nesidomi savo pavardės kilme, neabejodami ją esant slaviška. Matyt, savo pavardės slaviška kilme nebuvo suabejojęs ir Jonas Jablonskis.

Moksliniu metodu etimologiją priklauso pradėti žodžio sandaros ištyrimu (morfemine analize). Pamėginkime linksniuoti:

Jablonskis, Jablonskio, Jablonskiui, Jablonskį, Jablonskiu, Jablonskiai, jablonskių, Jablonskiams, Jablonskius, Jablonskiais, Jablonskiuose, Jablonski!

Akivaizdu, kad linksniuojant kaitaliojasi tiktai galūnė — o ji žodžio kilmės tyrimui semantinės reikšmės neturi, ją galime drąsiai atmesti ir nagrinėti žodį be galūnės, vien tik kamieną Jablonsk-.

Toliau reikia patikrinti, ar žodyje kartais nėra priesagos. Priesagas atpažinti kebliau, bet būtina, kitaip lengva apsigauti, palaikius žodžio šaknimi visą liemenį su jo sąnariais. Tikrai, Jablonskio vardažodyje net dvi priesagos -on- ir -sk- (-isk-, -išk-):

*Jablys → Jablonis → Jablonskis (Jabloniškis).

1. Priesaga -onis iš daugiskaitos -onys abejonių nekelia, bet vis tiek reikia apžvelgti ir jai giminiškas priesagas — nes vėliau tai padės surinkti visų bendrakilmių žodžių aibę. Kuopinės asmenvardžių priesagos -ūnys, -ynys, -ienys, -ėnys ir -onys (nutaustant ir kitose kalbose dėl A÷O ši dar virtusi -anys, sutrumpėjusi -any, -an, -on) yra kilusios iš vienos bendros aibiskaitinės galūnės -uo (-ua, -ue). Aibiskaita istorinėje gramatikoje dar tik paminėta, jos išnykimo raida ir padariniai dar neaprašyti, bet šio asmenvardžio klausimu ir nėra būtina.

2. Juokinga padėtis (paradoksas): asmenvardžių priesaga -iškis, kaip ir gyvenviečių vardų (oikonimų) priesaga -iškiai kalbotyroje laikomos neabejotinai lietuviškomis, o tos pat reikšmės ir kilmės priesagos -skis, kaip ir sudurtinės -inskis, -onskis — jau neabejotinai lenkiškomis! Nei mokslinėje „baltisticos“ literatūroje, nei savamokslių samprotavimuose nesu girdėjęs nė mėginant priesagą -sk- suprasti lietuviškai.

Ir pats neabejojau lenkiška savo pavardės kilme, kol nesiėmiau tikrinti istorinės kalbų raidos moksliniu metodu. Tikrai, tokiomis priesagomis dažniausiai pasidabinę sulenkėję bajorai — bet jų išplitimas sutapo ir su kita priežastimi: visuotiniu pavardžių įforminimu, tokiu privalomu biurokratizmu tuo pačiu etatinio centralizavimo metu. Vien savų, pažįstamų žmonių valsčiuose užtekdavo vardo, kartais patikslinant arba kreipiantis pakiliai dar tėvavardžiu — o visos valstybės mastu to nebeužteko dėl nepažįstamų tapačiais vardais pasikartojimo gausos. Tokiu atveju klausimas „iš kur kilęs“ — kurį ir reiškia priesaga -iškis — dažnai būna tinkamiausias, aiškiausias vardo patikslinimas.

Bet kultūrinė mūsų kalba buvo daininga, skambi, skardi ir švari, be duslaus gyvuliško šnypštimo. Tad ir dabartinė priesaga -išk- iš pradžių skambėjusi -izg- (ięgz, εξ, ex, x). Deja, be tautinės valstybės savarankiškumo ilgainiui ji suduslėjo ir sušveplėjo. Buvusio skardumo pėdsakas išlikęs latviškuose „aiz, iz“, slaviškuose «из, iз, з, z» prielinksniuose — lietuviškai dabar „iš“, o priesagose -iškis arba tarpinis -iskis.

Luobia (upė) → Paluobys → Paluobienizgis → Palubėniskis → Palubinskis.

Betyrinėdamas savo pavardę, šios priesagos istorinę raidą esu išnarpliojęs jau aiškiai ir patikimai, nors kalbų raidos žinyne kol kas aprašęs dar tik nosinės kilmės priesagų -ininkas (ir -inykas, -ingas, pan.) kilmę, bet istorinėje gramatikoje jau yra suminėtos ir -inskių, -iškių, -onių, -ovų, -vyčių priesagos. Milžino darbas vienam didokas, bet, jei dzievulis ir toliau bus pakantus, gal pavyks jų raidą išsamiai ir tiksliai išguldyti dar šiais metais.

Rygiškių Jonas Jablonskis ant 5 litų
Lietuvių gramatiko Jono Jablonskio veidas ant 5 litų.

Perpratę Jablonskio galūnę ir abi priesagas, neradę žodyje priešdėlių, sangrąžų, įvardžiuotinių nei kitokių daugiau sąnarių, asmenvardžio sandaros nagrinėjimą užbaigiame, toliau apsiribodami vien liemens Jabl- tyrimu.

Pagrindinės, prasminės žodžio dalies (liemens, šaknies) reikšmės ir kilmės tyrimą reikia pradėti visų bendrašaknių žodžių sąranka į jų giminės aibę. Jablonskių, Jablonskų, Jablanskų, Jablanauskų pavardžių palyginti nedaug, gyvenviečių tokiu vardu dabartinėje Lietuvoje išvis nėra. Nėra paraidžiui ir jokio bendrinės reikšmės žodžio jabl- šaknimi dabartinėje lietuvių kalboje. Svetimžodis? „Jabłoń“, «яблыня» ‛obelis’, „jabłkowy“ ‛obuolinis’, „jabłko“, «яблоко», «яблык» ‛obuolys’? Prieš darant tokią įprastą, bet skubotą paviršinę išvadą, pirma pridera atsižvelgti į istorinės kalbų raidos dėsnius — akiratis gerokai prasiplės, atsivers visas vaizdas.

1. V→B. Priebalsių raida istorinėje gramatikoje dar neaprašyta, bet šiuo virsmu abejoti netenka — jį yra pastebėję ir Urbutis, Otrębskis, kiti kalbininkai, tik nėra apibrėžę tiksliai sąlygų, priežasties nei krypties:

bulvė → būlba, dievesys → debesys, kavalerija kavalérie cavalleria cavalrycaballería, ramuva → ramybė, soduva → sodyba, senovė → senobė, vėlyvas → vėlybas, vębras → bebras bever beaver bæver Biber bober бабёр bobor bobr бобр, vyskupas → biskup епископ, governator guvernatorulgubernator gobernador, φεβρουάριος февраль févrierfebruarius February februāris aprilius; Avelis → Abelis, Dovilas → Dobilas, Elvinas → Albinas, Jakavonis → Jakubonis Jokūbonis, Varanauskas → Baranauskas, Vilius → Bill, Vladas → Bladas, daugybė kitų pavyzdžių, ypač tokių gausu Ispanijoje ir Lotynų Amerikoje. Graikų alfavytoje išvis nėra ir niekada nebuvo atitikmens lotynų priebalsei Bb — Ββ mūsų vadinama beta ten vadinama vyta ir reiškia mūsų priebalsį Vv. Azbukoje Вв irgi reiškia mūsų Vv, o mūsų abėcėlės Bb ten rašoma Бб.

2. L→R. Irgi dar nesu paskelbęs šio virsmo kaip tikslaus raidos dėsnio istorinėje gramatikoje, tad kol kas teks tenkintis būdingais pavyzdžiais:

albo alba → arba, alga αλφηअर्घ /arga/, dilgėlė dilgina → dirgina dirgėlės dirglumas, kamuolys → kamera kamara, kelti → karti, kolidorius → koridorius, kubilas → kibiras, lašas → rasa, legistras → registras, liemuo → rėmas, lietuvė → rietuvė, luktelk → lukterk, lūšis → рысь, paltis → part partija porcija, pilis → पुरी /pury/, pilna full → पूर्ण /pūrna/, plyšys → breach брешь brėžis, plūdas → prūdas, raitelis rüütelrider riteris, rūkaliai → rūkoriai, seselės → seserys, skiltis → skirtis, sklando → skrenda, šlaunis → श्रोणी /šrony/, tekelas → tekorius, tiltas → तीर्थ /tirta/, žibalas žibulys → žiburys; Alvydas → Arvydas, Blaziūnas → Braziūnas, Dalius → Darius, Gintalas → Gintaras, Julius Julijus → Jurijus Jūrius, Kelčiai → Керчь, Plautuva → Протва, Požela → Požėra, Saulė Sole SolSoare सूर्य /Sūrja/, Vilmantas → Virmantas ir t. t. R vietoje L priebalsiai ypač dažni Indijoje, o Japonijoje išvis nėra L, Lietuvą japonai vadina Rituania.

3. J+, V+. Balsiu, ypač dvibalsiu prasidedantys žodžiai lengviau ištariami, pridedant jungiamąjį pusiau balsį, pusiau priebalsį — dubį V (tiksliau W, Ў) arba jotą J. Ypač nutaustant tuo jotu dažnai pradedami kitataučiams sunkiau ištariami žodžiai:

esù ẽsa ‛yra, taip’ → ja я есть yes, unija → united union /jūnairid jūnjәn/ jungia junginį; Aiza Auzia (aviža) → Яуза Jauza (Mazguvos intakė nuo Kremliaus Maskvoje), Ezerskis ‛ežeriškis’ → Jezerskas, Europa → Европа Jevropа Jūrәp; uoga → vuoga, uodega → vuodega vedega, nuėjau → nuvejau ir t. t.

4. UO→AU, AU→AV, AU→O, AU→U. Dvibalsių naikos gramatiką esu išbaigęs ir paskelbęs jau prieš trejetą metų. Jos išvados Jablonskio pavardės klausimu labiausiai pravers.

Dar Gorbačiovo viešumo ir pertvarkos laikais buvau atkreipęs dėmesį, kad tuometinis Rusijos liberalų lyderis, vėliau «Яблоко» partijos pirmininkas Javlinskis (Григорий Явлинский) tikriausiai yra Jablonskio (Яблонский) bendrapavardis. Javlinskis dargi senesnis, tikresnis pavidalas, nes šaknies priebalsis V, dar ne B, o priesagos raida irgi -ieniškis, -yniskis → -inskis → -инский, -онский. Matyt, tą žinojo (žino, tebegyvas) Grigorius, kad taip neįprastai pasivadinęs savo asmeninę politinę partiją (dabar tik frakciją).

Įvertinę dėsningas kalbos prastėjimo permainas, ypač dvibalsių naiką nutaustant, išvysime Jabl- šaknies giminystę su seno stamboko kelmo uolys vediniais aulys, aulius, ulvius ir urvius, urvys. Urvintojai — gilios senovės statybininkai stačiuose pakrančių šlaituose. Arba vėliau visi urviniai (urbanizacijos) veikėjai — miesčionys. „Urbi et orbi“ — viešas popiežiaus sveikinimas ‛Miestui ir pasauliui’. Tokių urvinių pavardžių (ir gyvenviečių) jau daugybė:

Uolys, Uolainė, Uorenis, Auliai, Aulys, Aulazas, Aulasas, Aulasaitis, Aulasevičius, Aulinskas, Avulis, Avlasevičius, Ablėnas, Ablinga (iš ablingai, aulingai, aulininkai, uolininkai), Ablingas, Ablingis, Ablonskis, Aplonskis, Ablunskis, Alinskas, Olinskas, Ulinskas, Ulvis, Ulvikis, Urvikiai, Urviniai, Urviškiai, Urbonaičiai, Urbantai, Ulbinai, Ulba, Urba, Urbas, Urbys, Urbšys, Urbšas, Urbelis, Urbaitis, Urbutis, Urbikas, Urbonas, Urbonavičius, lenkai Urbański, vengrų premjeras Orbán, Romos katalikų popiežiai Urban ir kt.

Nutaustant Aulinskio dvibalsis suprastintas AU→AV→AB ir dar pridėtas jotas pradžioje, kad būtų paprasčiau, lengviau ištarti (kaip ir euras, euruo → евро, jauras):

Aulinskis → Javlinskis, Ablonskis → Jablonskis.

O kuo čia dėta uoliena ir urvinių žmonių urbanizacija? Kildinimas nebus išbaigtas ir pagrįstas, kol nerasta buvusi bendrinė tiriamo žodžio reikšmė, kitų giminiškų žodžių kilmės kelmas ir galop pradinis veiksmažodis, kurio buvusi prasmė logiška, tinkama žmogaus amatui ar kitai būdingai savybei, skiriamajam atpažinimo bruožui apibūdinti.

Autis autais vargu ar bemokame, bet avalynės apavo aulą tai visi gerai žinome. Tik gal nepastebėję, kadgi mūsų batai tėra suprastėjusia tartimi autai → vautai → vatai → batai (V+, AU→A ir V→B). Aulas taip pat seniau buvęs bendresnės reikšmės — landa, drevė, uoksas, urvas, ola, guolis, būstas, bičių namelis aulys αυλος → avilys оулии вулей улей уљ ulj ul, kiemas αυλων, vienuolių aula, bendro kiemo gyvenvietė aūlas аул Vidurio Azijoje, slavų gatvė aulytė → ulyčia, ulice, ulica, улица, вуліца, вулиця

Bet uolienos negali būti Jablonskio kilmės priežastis, nes tai geologinis inteligentų naujadaras. Prieš tai bendrinės lietuvių kalbos žodynan sunorminus uolą ne kaip olą, aulą, urvą, o neva kažkokį akmenį — akmens „masę“, akmens „kalną“. Nes taip galių žvejui Simonui, savo ginklanešiui, Kristaus suteiktą apaštalo garbės vardą Petras (Πετρος) lietuviškai išvertę Biblijos aiškinimo profesoriai:

Tu esi Petrus, tatai yra uolà: ir teip ant Petro kaip ant uolõs pastatė bažnyčią savą. (DP468)

Graikiškai πέτρα yra lauko akmuo. Nes kultūrinis akmuo ten λίθος, o pačiu ἄκμων, άκμονας seniau vadintas plaktukas, kūjis, priekalas. Natūralūs akmeniniai luitai, akmeniniai kalnai vadinami tuo pat žodžiu, kaip ir lauko akmenys, tik kuopine galūne: senovėje πέτρη, dabar πέτρωμα. Bet nė vienas kalbininkas nėra išdrįsęs ištaisyti klaidos. Nes, siekdami mokslinio laipsnio, okupantų dokumentika vadovaujasi kaip šventraščiais, o savo tėvais nepasitiki, gimtosios kalbos nebrangina ir nebesupranta. Kurioje uola reiškia uolą, akmuo akmenį, kalnas kalną — kur netrūksta žodžių ir kur nėra netikrų, nesamų dalykų.

Senovės urvinės urbanizacijos aulo ulyčia Mažojoje Azijoje
Ancient urbanisation in Cappadocia