Lęgua

Kilmės žinynas kalbotyros talkai 

Patarimai

Kam skirtas ir kaip naudotis šiuo kalbų raidos žinynu

Leidinys yra atviras, internetinis, kol kas dar tik lietuvių kalba. Kas nori, gali nemokamai išsitraukti parūpusį lapą ant popieriaus arba visą skyrių, ištisą knygą susiūti — tinklapiai yra pritaikyti spausdinti švariai, tik baltą plotą. Labai praverstų talka, verčiant žinyną kitomis kalbomis, nes prieštautinė ir antikultūrinė valdžia, jokie universitetai, fondai nei asmenys jo neužsakė, tad leidyba gali užtrukti.

Žinynas leidžiamas, laikantis atvirų standartų, todėl tinklalapiai taisyklingi: lengvi, slankūs ir patvarūs, tinkami skaityti tiek mažame kišeniuko ekranėlyje, tik ir projektoriumi ant sienos — nėra jokių „versijų neįgaliems“, „mobiliems“, „spaus­dinimui“, „prezentacijai“, „skaitymo režimui“. Todėl įprastame HD ekrane geriau išplėsti mastelį dvigubai ir skaityti atsilošus arba susiaurinti langą per pusę ekrano, greta tikrinant, lyginant su kito šaltinio langu.

Lęgua? Kodėl, ką reiškia toks keistas pavadinimas?

„Lęgua“ (Lieguo, Reguo, Reguva) — tai legalaus leksikono reguliari rikiuotė, dialektų lingvistinio rikto logika ir lyginamasis legiruotos lektūros registras. Visi sakinio žodžiai skirtingi, net įvairių kalbų, bet iš tikrųjų yra bendros *protoindo­eu­ropiečių kilmės — to paties kelmo, visi kilę iš liedių (lietių, jietių, hetų, getų, get­viečių, getvingų, jedvįįgų, lietuvninkų, lietuviečių, lietviokų, litvakų, litvinų, lydių, leitių, leičių, liacių, liatvių, lietvių, lietuvių) buvusio vienintelio žodžio *lęgua.

Bendrašakniai lietuviški žodžiai: lygiuoti, rikiuoti, leikuoti (norminti), regėti (suvokti), rykauti, rėkauti, raginti (komanduoti), riekė, riekti, raikyti, raižyti, režimas, rašyti, raštas, liežti (kalbėti), leisti, lesti, liesti, liežiuvis (język, язык), laikyti, laikas, leika (piltuvėlis), liekana, rikiuotė, riktas (tvarka, darna), rykė (valstybė), rikis (tvarkytojas, karininkas), *liegys (liekis, liekorius, gydytojas, mokytojas), reguonis (aiškiaregys, žiniuonis, daktaras) ir daug kitų. Senovės graikų: λεγειν (lygiuoti, rikiuoti, rinkti, skaičiuoti, spręsti, skelbti), λεγω, λογος (logika, žodis, tvarka); lotyniški legere, ligare, lingua, lexis, lex, rex, regis, regula; angliški regular, rector, lector, prelegent, lecture, lesson, language, lingo, linguistics ir kt.

Kaip matome, žodis yra talpus ir esminis kalbotyroje, todėl geriausiai tinka kalbų raidos žinynui pavadinti. Kai tik bus išleista aiškinamoji visų šio seno storo kelmo žodžių kilmės apybraiža, į ją čia atsiras ir nuoroda.

Kur terminų, ženklų ir santrumpų išaiškinimas?

Nėra. Pasistengiau išguldyti žmoniškai, kad būtų suprantama savaime. Lingvistinės leksikos lektūroje įprastus ženklus kartais verčiau aiškesniais, antai skliaustelį > pakeičiau unikodine → krypties rodykle. Bet tinkamus kartoju: štai *žvaigždute be tarpo žodžio pradžioje žymiu spėjamą, nepaliudytą jo pavidalą. Vengdamas vienoje vietoje kartoti kalbų pavadinimus, juos trumpinau dviraidžiais ISO kalbų kodais su dvitaškiu, antai de: vokiečių kalba, en: angliškai, es: ispaniškai, et: estiškai, fi: suomiškai, fr: prancūziškai, hu: vengriškai, it: itališkai, lt: lietuviškai, lv: latviškai, pl: lenkiškai, ro: rumuniškai, ru: rusiškai, tr: turkiškai, tt: totoriškai. Mirusios gr: senoji graikų kalba, dg: daugų (dakų, trakų, moisių, mozūrų), ht: hetų, hetitų, la: lotynų, bu: PAR būrų, ct: keltų, galių, pr: prūsų, aisčių, sa: sanskrito, ine: — „indoeuropiečių prokalbė“.

Ką reiškia skaitmuo tarp rodyklių virš straipsnio antraštės dešinėje?

Rodyklės yra „jautrios“ — atverčia gretimo straipsnio lapą. O skaitmenų galima nepaisyti — tai biurokratinis straipsnio numeris, ID. Praverčia tiksliai šaltinio nuorodai, nes ID niekada nesikeičia redaguojant, pakeitus straipsnio pavadinimą, datą, URLį, išlieka net visai pašalinus — tokiu numeriu kito straipsnio nebeatsiras. Dar naudingas tuo, kad veikia kaip trumpasis URI (Short URL), antai šio tinklapio ID yra 3, todėl jį galima atsiversti, iškvietus http://az.on.lt/?id=3.

Kam skirtas šis kalbotyros žinynas, kokio reikia pasiruošimo?

Suprasti gali bet kas — kilmės žodynai ir raidos gramatika skirta visiems, net smalsiems vaikams. Išguldyta glausta, tikslia ir aiškia kalba, nesidangstant „tarptautiniais“ svetimžodžiais, visus lingvistinius terminus paaiškinant lietuviškai. Nes rašau tautai ir jos protėvių palikuonims visose šalyse, nepataikaudamas jokiai politikai, nesitikėdamas mokslo biurokratijos pripažinimo nei domėjimosi.

Tikrinti galima tik moksliniu metodu, remiantis viešai pasiekiamais duomenimis ir logika — ne daugumos nuomone, autoritetų požiūriais, politikų dogmomis. Todėl pirma reikia gerai suprasti pradines pažinimo sąvokas, aiškiai atskirti mokslą nuo nemokslo, įrodymą nuo įtikėjimo ir įprasti taikyti mokslinį tyrimo ir tikrinimo metodą kalbotyroje.

Tobulinti, taisyti, valyti ir plėtoti istorinei gramatikai dar reiktų išradybinės patirties, dėsnių paieškos kaip nuoseklaus mokslinio darbo įgūdžių — nesitikėti atradimų susapnuoti, aptikti nežinotų priklausomybių atsitiktinai.

Kadangi dauguma dabar mūsų vartojamų žodžių kilę iš „indoeuropiečių prokalbės“, ją lengvai suvokti gali tik savarankiškas žmogus, kurio tautiniai papročiai tebėra gyvi, dainos, tautosaka, istorinė atmintis dar nenutrūkusi, o lietuvių kalba yra gimtoji — ne išmokta mokykloje, universitete, iš knygų ir žodynų, juolab ne žiniasklaidos puskalbė.

Tačiau, perpratus kalbų raidos dėsningumus, papildyti kilmės žodynus gali daug kas. Žodžiais iš savo tėviškės, iš dabartinės savo gyvenimo aplinkos, ypač iš kitų kalbų patirties išeivijoje.