Mokslinis metodas kalbotyroje

Kodėl mūsų apdainuotos upės pavadintos Dubysa, Šešupe? Ką reiškia mūsų Vilnius, Kaunas? Kas per žmonės buvo tie daugai, trakai, kurių gyvenvietes tebevadiname Daugais, Trakais?

Kodėl nebežinome, ką bendrine prasme reiškia net mūsų pačių vardai? Visuotinio privalomo švietimo sąlygomis, dažnas mūsų aukštuoju išsilavinimu. Ir savo vaikams leidžiame, net liepiame pravardžiuoti žmones Pacais, Šnipiškėmis, Maišiagala, Zvyrinka, Bezdonimis… Gėda nepriklausomybės metais nesutvarkius ir sunkiai ištaisoma žala ugdant mokinius įteisintų slavizmų ir patyčių — juk taip atšimpa kalbos jausmas, vaikai įpranta, jau ir suaugusieji patiki, kadgi tokia ir yra ta mūsų lietuvių kalba.

O ką mes galime padaryti? Juk baltistai, kaip ir medikai, jau „padarę viską, ką galėję“. Argi turėtume, nepaisydami lingvistikos specialistų, imtis saviveiklos, „liaudiškos etimologijos“? Deja, priešmokslinį terminą „liaudiška etimologija“ sugalvoję tie patys, kas ja ir užsiiminėja — valstybės įgalioti, moksliniais laipsniais akredituoti politiniai kalbotyros biurokratai, platinantys tikras ir prasimanytas apkalbas, visus besidominčius atgrasindami pseudo moksline propaganda ir patyčiomis. Aišku, ne visi tokie, tik karjeristai, bet nėra kam jų sudrausti. Nes valstybės politika aršiai prieštautinė, todėl ir užsakymai būna arba politiniai, arba smulkiais, siaurais baltistikos klausimais, atsietai nuo istorijos, nuo duomenų kitose mokslo šakose. Todėl paplitęs požiūris, kad lingvistika, kaip ir istorija, kiti humanitariniai ir socialiniai dalykai išvis nėra ir negali būti mokslas.

Ne, mokslinis metodas, kaip ir pats protas, pritaikomas visose gyvenimo srityse. Apžvelkime jo taikymo kalbotyroje ypatumus, svarbesnes taisykles ir būdingas mokslinio metodo nesilaikymo ydas.

• Mokslinis metodas — kas yra ir kas nėra mokslas, pradinės mokslinio pažinimo sąvokos, bendri reikalavimai moksliniam tyrinėjimui ir įrodinėjimui.

1. Tyrimas — parūpusio žodžio nagrinėjimo būdai: taisyklės ir būdingi klystkeliai.
2. Šaltiniai — kilmės žodyno duomenų aibė ir šaltinių patikimumo vertinimas.
3. Dėsniai — priklausomybių paieška ir padarinių neišvengiamumo įrodymas.
4. Prielaidos — išvadai būtinų sąlygų apibrėžimas ir požiūrio atskleidimas.
5. Priežastys — kalbos reiškinio ir jo pokyčio veiksnių išaiškinimas.
6. Patikra — įžvalgos bendro sutikrinimo duomenys įvairiose pažinimo srityse.

Lietuvių kalba — tai raktas atverti tikram, politikų nesuklastotam ir inteligentų nesuvulgarintam gilios praeities vaizdui. Suvokti kultūrinio žmogaus kilmei, galvosenai, gyvensenai ir jos raidai, sužinoti apie svarbiausias permainas ir sąveikas praeityje, perprasti protėvių išminčiai, pažangos ir atžangos veiksniams, buvusių civilizacijų suklestėjimo ir žlugimo priežastims.

Bet ir nepaisant naudos, kurią gali valstybei duoti tokio tvirto būdo tautos parama, nereikia menkinti viso to, ką gali duoti mokslams, ypač senajai tautų kilnojimosi istorijai, ta labai senos, dabar mažame plote suspaustos ir tartum izoliuotos tautos dar gryna kalba, ir todėl išsaugoti jos savitumą jau savaime yra labai svarbu.

Imanuelis Kantas: „Prierašas draugui“ 1799 m.

Tik tyrinėti reikia griežtai laikantis mokslinio metodo. Nevadinant įrodytais neįrodytų dalykų. Remiantis patikrinamais žinių šaltiniais ir objektyviais dėsniais. Atskleidžiant išankstines savo prielaidas, aiškiai atskiriant jas nuo įrodinėjimų. Nevengiant atsakomybės, neperkeliant jos autoritetams. Skelbiant įrodymus atvirai ir prašant visų oponentų kritikos.