Mėlynieji vandenys
Kitą vasarą sukaks 660 metų didžiausiai lietuvių pergalei gal stambiausiame Viduramžių mūšyje. Vieni lietuviai be jokių sąjungininkų, gindamiesi trimis frontais nuo abraominės religijos teroristų Vakaruose, Rytuose ir Pietuose, gamtagarbio imperatoriaus Algirdo vadovaujami atsikovojo tėvynę nuo Dunojaus iki Dono. Sunkiųjų raitelių (husarų) suveinios smaigalyje kovėsi Algirdo vyriausiasis sūnus, Palubinskių giminės pradininkas Baltosios Rusios karalius Vingaudas. Tauraus, išmintingo ir ryžtingo jo tėvo dėka karas Rytuose ir Pietuose prieš jungtinę kone visos Eurazijos kariuomenę vyko trumpai, itin mažomis netektimis (bet žuvo Algirdo brolis Karijotas). Dabartinė priešlietuviška valdžia pergalės nešvenčia, bet Rusijos istorikas Olegas Fedčenka apgynė Viduramžių Lietuvos istoriko Motiejaus Streikaus (Mato Strykonio, Streikausko) aprašytą, tik dabartinių istorikų paniekintą karo eigą ir mūšio vietą: ne Siniūchos (Синюха) paupyje Podolėje, o Sausnios (Сосна) paupyje Karšuvoje (Коршев), Dono aukštupyje. Nes Mėlynąja jūra senovėje vadinta Aiziuva (Азов), o Mėlynaisiais vandenimis ir jos upynas — Dono vandentaka. Baltąja pakrante (Белобережье) vadintas lėkštas, nuo stambiųjų intakių balotas vakarinis ir šiaurinis Juodosios (Auksinės) pajūrys nuo Dunojaus iki Dniepro. Олег Дмитриевич Федченко: «Битва на Синей воде» — Вестник Института деловой карьеры, 2020 г. cloud.online.lt/s/melynieji-vandenys
