Nagrinėjimo būdai

Pirmoji kilmės ieškotojų klaida (laimei, nebūdinga baltistams) — vardažodžių buvusios bendrinės reikšmės spėjimas pagal kitų žodžių tarties panašumą, sonantinė etimologija skiemenuojant: „Lie Tu Va“, „Joti Vingiais“. Tai iškart „nuverčia nuo bėgių“, tolimesnis tyrimas tebus bergždžia gaišatis — nėra mūsų tautovardyje nei įvardžio „tu“, nei žodelio „va“, juolab nėra jodinėjimo vingiais.

Kur tokio klystkelio priežastis? Ogi mokslinė terminija, fonemų teorija, vokiška leksika ir kinų kalba. Taip pat japonų, kitų gretimų kalbų žodyno daryba. Kiekvienas jų hieroglifas yra skiemuo – reikšmės ženklas. O ne tik sakinio, bet ir mūsiško žodžio prasmę jie turi deriniuose. Lygiai tokios pat darybos yra ir filologijos, chemijos, farmacijos, medicinos, technikos, kiti mokslinės biurokratijos terminai. Kiekvienas termino sandas (skiemuo, kartais keli) turi paskirą reikšmę. Tie sandai būna lygiaverčiai — turi vienodą svorį, vienodą paskirtį. Juos durstant į grandinę, patikslinama sudėtinė termino reikšmė. Antai etimologija sudurta iš etymens su logija (ετυμον + λογια). Tokia primityviausia kalbodara.

Indoeuropietiško paveldo kalbų kilmė ne tokia. Deja, anglų, vokiečių ir kitos šiuolaikinės Europos kalbos yra beviltiškas susigaudyti senosios kalbos griuvėsių, žargono ir svetimybių sąvartynas, nutrūkinėjusiomis kilmės grandimis, dažnai neatpažįstamai pakeistomis reikšmėmis. Mažiau suirusios nebegyvos kalbos: senovės elėnų, romėnų, indų sąskrta. Bet lietuvių kalba nėra išvestinė, o savos kilmės ir mūsų valstiečių išsaugota nesuirusi — dar galima atsekti pradinius žodžių pavidalus, liemens reikšmes, galūnių ir sąnarių (afiksų, formantų) paskirtis, buvusią tartį. Galima, bet nagrinėjant taip, kaip yra sumanyta kalbos kūrėjų.

Lietuvių kalbos žodžiai susideda iš kelių dalių, kurių kiekviena turi savą paskirtį. Todėl ir nagrinėti reikia ne fonemiškai, lyginant su panašiai skambančiais skiemenimis, o morfemiškai — atpažįstant, kaip žodis sudarytas, atsirenkant visas sudėtines jo dalis.

1. Lengviausia atpažinti ir atskirti galūnę. Galūne sakomas žodžio linksnis, asmuo, skaičius (vienaskaita arba daugiskaita, seniau dar dviskaita, aibiskaita), giminė (vyriška arba moteriška, kartais dar bendroji arba niekatroji lytis), žymimasis arba nežymimasis pavidalas ir kt. Kitose dabartinėse kalbose galūnės sutrumpintos arba išvis pamestos, žodžiai nebelinksniuojami, jų paskirtis tikslinama artikeliais, prielinksniais ir kitokiais ramentais, eilės tvarka sakinyje (analitine sintakse). Ir lietuvių norminėje gramatikoje jau yra įteisintų sakinio tvarsčių (namo — į namus), galūnių trumpinimo: eik(i,ie), eit(i,ie), mat(ai), tad(a) ir pan.
2. Daiktavardžio žymimasis pavidalas (kai sakinio veiksnys pašnekovams yra žinomas) nuo apibendrinto nežymimojo skiriamas linksniais, bet įvardžio, skaitvardžio, prieveiksmio, būdvardžio žymimasis pavidalas reiškiamas papildoma galūne: jisai, jąją, pirmasis, antrojoje, einantieji, būsimoji, mielajai, aukštuosiuose, tolimosiomis ir pan. Seniau net ir vardažodžių (tikrinių daiktavardžių) būdavo įvardžiuotinių — dvigubomis galūnėmis: Imbrasas, Indroji, Dunojus.
3. Nesunku atskirti ir priešdėlį (kartais du, net kelis), kai pasitaiko žodžio pradžioje.
4. Nedera pamiršti sangrąžos, kad nesu(si)painiotum — ji gali pasitaikyti po priešdėlio arba po galūnės: rangydamas(is) pa(si)rengiau rungti(s).
5. Didesnio atidumo reikia priesagoms atskirti — neapsigauti, palaikius ją žodžio šaknies dalimi prieš galūnę. Priesagų lietuvių kalboje yra daugiau kaip trys šimtai, ir žodyje jų gali būti ne viena. Atpažintos priesagos svarbiai patikslina žodžio paskirtį, tuo palengvina kilmės paiešką.
6. Tačiau esminė žodžio dalis yra ne galūnės ir sąnariai, o žodžio liemuo (šaknis). „Indoeuropietiškų“ žodžių reikšmė yra jų liemenyse, o sąnariai tik patikslina žodžių paskirtį. Tas pats liemuo gali būti ištariamas skirtingomis „fonemomis“, juolab skiemenys semantinės reikšmės neturi, skiemenys gali išvis persikloti, neatitikti darybos: Liet + uv + a tariama Lie‧tu‧va. Atskyrus tiriamo žodžio galūnę ir visus sąnarius, reikia dar patikrinti, ar žodis nėra sudurtinis — ar jis kartais ne dvikamienis. Jei taip, viduryje dar gali būti jungiamasis balsis (bet nebūtinai).

Vokiečių leksikoje sudurtinių žodžių ypač gausu. O galūnių, priešdėlių, priesagų kitose indoeuropietiško paveldo kalbose išlikę kur kas mažiau, bet vis tiek prieš tikrinant žodį pirma reikia išgliaudyti jo sandarą. Tik baigus žodžio dalių nagrinėjimą (analizę), galima pradėti rinkti tos pat šaknies visų kitų žodžių aibę — tiktai tada pradės aiškėti prasmės kelmas ir sąryšiai su bendrakilmiais žodžiais.

Žodžių darybos nagrinėjimo tvarka plačiau išguldyta Urbanavičiaus Algimanto vadovė­lyje „Gerbkime žodį“ internete 903, 906, 2615, 2623 str.