Ljęzgů

balsis, dvibalsis, ievinis, jotas

Dvibalsio IE raida

IE → EI → AI → OI

dvibalsio prastėjimo keliai:

ⲉ ε ѥ ea ie jie je ye [jɛ], ᾳ æ ԙ ai i ä ऐ ᚫ [aɪ]
— rašybos skirtumai,
ie → ei → ai → oi
— sutaptinio je dvibalsio virtimas sudėtiniu,
е → я → ё
— kirčiuotas dvibalsis prieš kietą priebalsį slaviškai,
ie → ei → ė → e
— dvibalsio virsmo balsiu germaniškas kelias,
ie → y, и → i
— slaviškas dvibalsio suprastėjimas vienu balsiu,
-ea -ie -je → -ià -e | -ė | -ėja | -ija | -ja
galūnių ir priesagų raida.

Ievinio dvibalsio likimas

Ievinis (jotinis), kaip ir uosinis, dvibalsis nėra norminiai terminai, o tik šiame žinyne mūsų vartojami žodžiai, patogūs dviems skirtingos kilmės ir savybių dvibalsių aibėms vaidžiai apibūdinti. Priimtos etimologijos sąvokos, mokslo padėtis, atkūrimo galimybės, įrodymai, raidos priežastys ir patikros būdai aprašyti pradiniame istorinės gramatikos ir bendrame dvibalsių naikos skyriuje, o čia atsidėkime tiems raidos keliams susekioti tiksliais ir pakankamai gausiais pavyzdžiais.

Esminius „indoeuropietiškos“ kilmės kalbų raidos dėsningumus lengviausia atsekti, įsiklausius lietuvių tarmių — jose ryškios ir daugelio kitų kalbų panašios istorinės permainos. Ievinio dvibalsio likimą kalbų istorijoje aiškiai rodo buvusio kasdienio balto pieno tartis trijose žemaičių tarmėse:

pienas → peins → pėns ÷ pyns
Tarmių atlasas
Lietuvių kalbos tarmių žemlapis
IE → douningai → doningai ÷ dūnininkai
briedis breidis brėdis brydis
diena deina dėna dyna
gieda geid gėd gyd
kiek keik kėk kyk
kietas keits kėts kyts
liepa leipa lėpa lypa
miežiai meižia mėžia myžia
pieva peiva pėva pyva
sviestas sveists svėsts svysts
šviesk šveisk švėsk švysk
tiek teik tėk tyk
vienas veins vėns vyns
žiedas žeids žėds žyds
žiema žeima žėma žyma

Tačiau bendrinės lietuvių kalbos balsį Ė Šiaurės Vakarų lietuviai (žemaičiai dounininkai) išlaikę pradiniu IE dvibalsiu: mienou ‛mėnuo’, pieda ‛pėda’, viejs ‛vėjas’. Priešingoje Lietuvos pusėje, atokiau nuo miestų IE išlaikę ir dzūkai: riekia ‛rėkia’, sviekas ‛sveikas’, tuodiel ‛todėl’. Bene raiškiausias pavyzdys būtų Dievo Tėvo tarties palyginimas dzūkų, dounininkų ir sąskrta, lotynų, senovės graikų kalbomis (senovėje graikiška dzeta ζ dar buvo tarta kaip dviguba dz arba zd, bet dvigubų skardžiųjų priebalsių likimą išnarpliosime X dėsnio skyriuje):

Dzievas Zευς Tieus → Deivė → Tėvas → Deva ÷ Divus

Ievinis dvibalsis ie prastėjo dviem keliais: slaviškoje Lietuvos pusėje (Rytuose ir Pietuose) dvibalsis prastėjo ilguoju balsiu ie → y, kuris ilgainiui dar ir trumpėja iki i. Tuo tarpu Lietuvos pajūrio Vakaruose ir Šiaurėje su Latvija dvibalsis buvo germaniškai apverstas ie → ei, vėliau germaniškoje pusėje dar prastėjo iki balsio ei → ė → e, bet slaviškoje aplinkoje dėl kietinamojo E → A poveikio suprastėjo ei → ai → a keliu.

IE → Y → I

Gudiškoje ir rusiškoje azbukoje dvibalsis /ie, je/ rašomas viena raide ‹e›, tačiau nekirčiuota jinai tariama suprastintai vienbalsiu /i/, nors tam yra azbukos balsė ‹и›: вес /vies/ ‛svoris’, bet весна /visnā/ ‛pavasaris’, дело /diela/ ‛reikalas’, bet деловой /dilavoj/ ‛dalykiškas’, деревья /dirievja/ ‛medžiai’, bet древесина /drivisīna/ ‛mediena’.

Nutaustant ir perimant kitos kalbos žodį, retai kada išlaikoma buvusi jo reikšmė. Kadangi priimančioje kalboje tokios paskirties žodis jau būna, tai svetimžodžiui suteikiama kiek kita paskirtis, kartais labai skirtinga, pasitaiko net priešinga reikšme (antonimų). Todėl aiškinamieji kilmės žodynai gerokai skiriasi nuo įprastų kalbos vertimo žodynų — iš kurių etimologijai maža naudos. Panagrinėkime pavyzdžiais:

Įdomesni vardažodžiai:

Priešdėliai, priesagos ir galūnės:

Nelikie, lietuvi, šalyj svetimoje!
Nelikie — išlikęs dvibalsis žodžio gale prieškario išeivijos spaudoje

IE → EI → Ė

Čia pridursime ir bendrakilmių žodžių tolesnio prastėjimo kelius: Ė → E, IE → IA → A, EI → AI → A (E → A) ir EI → AI → OI → O (A ÷ O) — toje pat vietoje gal bus paprasčiau ir aiškiau:

Įdomesni vardažodžiai:

Priešdėliai, priesagos ir galūnės:

Nagrinėjame visas giminiškas kalbas, bet daugiausia ir raiškiausių raidos pavyzdžių randame lietuvių kalboje — nėra kitose „indoeuropiečių“ kalbose jokio dvibalsių virsmo, kurio nebūtų dar gyvoje pradinėje kalboje. O menamos „prokalbės“ rekonstrukcijos hipotezės yra moksliškai nepagrįstos ir tolokai neatitinka tikrovės.

Е → Я → Ё

Nors šitokia raida atrodo kaip savitas vien rusų kalbos dėsnis, bet tik dėl savitos rašybos — iš tikrųjų tai net nėra atskiras istorinės gramatikos dėsnis, o du balsių dalyje jau aprašytu virsmu: E→A sukietėjimas ir po to A÷O apvertimas, tik abu veikiančiu dvibalsio IE raidos kelyje. Paprastai taip nutinka kirčiuotoje padėtyje prieš kietą priebalsį. Iš pradžių, ypač slaviškoje aplinkoje, antrasis dvibalsio sandas išplatėja ir IE virsta IA, po to nelietuviškoje aplinkoje tas A dar apsiverčia į O ir dvibalsis virsta IO:

Vardažodžiai:

Ё raidės kilmė — I. Itkino 12’ paskaita rusų kalba

Raide Ёё azbuka buvo papildyta parodyti /io/ tarties skirtumui nuo /ie/, bet primenant ir Ёё kilmę iš azbukos Ее (per Яя: je → ja → jo). Raidė Юю azbukoje reiškia dvibalsį /iu, jū/, o kiti (atvirkštiniai) ieviniai dvibalsiai paskirų savo raidžių azbukoje neturi, jie rašomi dvigubomis raidėmis su jotu Йй: ей, ай, ой, уй, ий /ei, ai, oi, ui, ij/.

Apskritai gudai palyginti gerai išlaikę ievinius dvibalsius grynuoju pavidalu — jie ir dabar dažni slavų kalbose. Spėju, kad ie → y (е → и) ir ie → e (е → э) nunykimą gerokai stabdo rašybos ypatumas: kirilikoje, dažnai net ir slavų lotynikoje raidė Ee (seniau dar Ѣѣ, ѥ) reiškia dvibalsį /ie, je/. Azbukoje paprastos balsės /e/ visai nėra, jos balsė Ээ reta, skirta daugiau „elektriniam“ [ε] balsiui tarti svetimžodžiuose.

Jau ilgokas tinklalapis, tad jietinių galūnių ir priesagų raidą smulkiau ir atidžiau išnagrinėsime kitoje, priesagų istorinės gramatikos dalyje.