Ljęgzů

balsis, dubis, uosinis, dvibalsis

Uosinių dvibalsių raida

UO → OU → AU ← EU

dvibalsio prastėjimo keliai:

ⲩ = ω = ô = ů = uo = ua = va = wa = vo = oi = oy
— rašybos skirtumai,
UO → OU → O÷A
— uosinio dvibalsio suprastinimas vienu balsiu,
OU → UI → Ū÷Y
— prastinimas kitu balsiu ir to balsio perversmas,
-uo  →  -va
— aibiskaitinės galūnės virtimas kuopine priesaga,  arba 
-ou → -eua → -eva → -ava → -ova → -ov → -of
— kitomis priesagomis,
-uo → -uiva, -uva → -yva → -iv, їв
— po galietiško U→Y balsių virsmo.

Uosinio tribalsio likimas

Pirminis (sutaptinis) uosinis dvibalsis uo (rašomas arba rašytas dar ω ů ua va wa woa vo o ô oi oy ⲩ raidėmis), seniau buvęs labai dažnas, nutaustant prastėja sudėtiniais dvibalsiais ou (o oa oў ow), au (αυ ao ow aw аў), galop lieka pavieniais balsiais a, o, ū (आ ओ ऊ α ω eau au aw oo ou ου у) arba mišriaisiais dvigarsiais su jungiamuoju priebalsiu v (βο ва ав av ev ев їв iv uv ov ов of), ℓ (el al ol), jotu (uj oj jo ё ой) bei nosiniais dvigarsiais (an en ėn in on un ūn) — kuriuos lengviau ištarti neišlavintais kalbos padargais (liežiuviu, lūpomis, gomuriu, balso stygomis, aido olomis).

Uosinis, kaip ir ievinis dvibalsis nėra norminiai terminai, o tik šiame žinyne mūsų vartojami žodžiai, patogūs dviems skirtingos kilmės ir savybių dvibalsių aibėms vaidžiai apibūdinti. Priimtos etimologijos sąvokos, mokslo padėtis, atkūrimo galimybės, įrodymai, raidos priežastys ir patikros būdai aprašyti pradiniame istorinės gramatikos ir bendrame dvibalsių naikos skyriuje, o čia atsidėkime tiems raidos keliams susekioti tiksliais ir pakankamai gausiais pavyzdžiais.

Esminius „indoeuropietiškos“ kilmės kalbų raidos dėsningumus lengviausia atsekti, tyrinėjant lietuvių tarmes — jose ryškiausiai matomos visų giminiškų kalbų istorinės permainos. Uosinio dvibalsio likimą istorinėje kalbų raidoje aiškiai rodo buvusios kasdienės juodos duonos tartis trijose žemaičių tarmėse:

duona → douna → dona ÷ dūna
Tarmių atlasas
Lietuvių kalbos tarmių žemlapis
UO naika → douningai → doningai ÷ dūnininkai
akmuo akmou akmo akmū
duok douk dok dūk
juokas jouks joks jūks
juosmuo jousmou josmo jusmū
liemuo leimou, lėimou lėmo, lemo lymū
mėnuo mienou mėno minū
piemuo peimou pėmo pymū
ruduo rodou rodo rudū
sesuo sesou seso sesū
stuomuo stoumou stomo stumū
šuo šou šo šū
uoga ouga oga ūga
uošvis oušvis ošvis ūšvis
vanduo, ądů ondou, vondou vondo vandū
važiuoja važiou važio važiū
vienuolika veinioulėka vėniolek vyniūlik

Dvibalsis uo → ou apsiversti negalėjo — iš tikrųjų abu jie kilę iš dar ne visai išnykusio tribalsio uou, tiksliau uau, o dar tiksliau iš uiau (i čia ne dvibalsio ui antroji dalis, o tik minkštumo ženklas, nurodant balsį a tarti minkštai ia, kaip kad balsį e, pradinį tribalsį ueu). Tribalsis neblogai išlikęs jaustukuose „viau!“ (v tariant pusiau kaip balsį u), angliškame “wow!” /uau/ [wɐʊ], “quote” /kuaut/ [kwәʊt], kitur, netgi šuns lojimas „uau!“, „uou!“ gana tikslaus garso.

Tyrinėdamas gyvą ištarimą VU fonetikos laboratorijoje, fonologas Aleksas Girdenis ši sodrų sutaptinį dvibalsį pasiūlė vadinti poliftongu. Bet, vengiant terminų painiavos, gal bus paprasčiau tenkintis dvibalsiais, pradiniu vadinant uo, tik turėkime omenyje, kad iš tikrųjų pradinis uosinis yra buvęs tribalsis ueu, uau, uou (balsių E → A ir A ÷ O virsmas aprašytas 29 ir 33 šios gramatikos skyriuose).

UO → OU → O (A)

Šiame raidos kelyje dažnai dar įsimaišo ir balsio A÷O apvertimo reiškinys, aprašytas 33 gramatikos skyriuje. Todėl žodžius balsiu O papildome ir A pavyzdžiais, o prie pavyzdžių dvibalsiu OU priduriame atitinkamus žodžius AU dvibalsiu be kartojamo paaiškinimo. Be to, lietuvių kalbos balsį O atitinka latvių ir šiaurinių žemaičių dvibalsis UO ir priešingai, bendrinės kalbos žodžius dvibalsiu UO atitinka Šiaurės žemaičių OU, Pamario žemaičių O — taisyklingai, todėl čia jų visur nekartojame, tenkinamės vienu kitu pavyzdžiu:

Vardažodžiai:

Juodveržis Juonys - Jonas Jodviršis lenkmečiu
Jonas Jodviršis (1886-1937) senosiose Birštono kapinėse

Priešdėliai, priesagos ir galūnės:

Kaip matome, visa istorinė uosinio dvibalsio prastėjimo raida aiškiai atsiskleidžia dar gyvoje reliktinėje lietuvių kalboje, ypač žemaičių tarmėse, jokių esminių naujovių kitose „indoeuropietiškos“ kilmės kalbose nėra. Dounininkų /ou/ tartis gerai išlikusi dar ‹оў› rašyba gudų, ‹ou› čekų ir slovakų, ‹oa›, ‹o› anglų kalbose; sudėtinis dvibalsis /au/ tebegyvas ‹au› vokiečių, ‹ou›, ‹ow› anglų, ‹ao› portugalų kalbose; toliau suprastėjęs iki balsių ‹o›, ‹a›, ‹α› — ir visose kitose kalbose.

Tačiau neteisingas baltistikoje priimtas teiginys, neva visa žemaičių tartis yra naujoviška, labiau nutolusi nuo pradinės prokalbės — ne, ne visa: aukštaičių tarmių ir bendrinės lietuvių kalbos balsį /o/ šiauriniai žemaičiai (dounininkai), kaip dzūkai ir latviai, nors rašydami ta pačia ‹o› balse, tebėra išlaikę pradine uosinio dvibalsio /uo/ tartimi, dar gyva ir prancūzų kalboje ‹oy›, ‹oi›, ispanų ‹ua›, italų ‹uo›, čekų ‹ů›, slovakų ‹ô› rašyba.

OU → UI → U (Y)

Antrasis uosinio dvibalsio nykimo kelias iš pradžių yra tapatus, bendras su pirmuoju, tik nuo OU atsiskiria kita kryptimi — dvibalsyje silpsta O (A) sandas, o vis ryškėja ir galop lieka vienas balsis U (Ū, У). Tačiau, kaip ir pirmuoju keliu, jį dažnai keičia kitas balsis, tik šiuo atveju Y (I, Ы) — toks būdingas balsio U→Y virsmas yra aprašytas 36 gramatikos skyriuje.

Įdomesni vardažodžiai:

Priešdėliai, priesagos ir galūnės:

कोणार्क सूर्य - Konark Surya - Kaunių Saulė
कोणार्क सूर्य – Kaunių Saulės šventovės griuvėsiai su raito ratuoto kultūrinio žmogaus istorija

Matome, kad ir šia kryptimi dėsningumas kone tapatus, tik balsiai skiriasi. Kitkuo abu uosinio dvibalsio raidos keliai tarsi veidrodiniai, net ir dažnumu, išplitimu yra panašios apimties. Dažnai dargi to paties kilmės kelmo žodžiai būna išsiskyrę abiem kamienais: duo → do ÷ du, Saulė → Sol ÷ Suria, Taurinum → Torino ÷ Turin.

EU tėra minkštai tariamas dvibalsis AU (iau), todėl atskirai neverta plėstis — jo likimas aiškiai įrašytas pačioje šio skyriaus antraštėje. Seniau buvęs dažnas, bet, nykstant kalbos lankstumui ir tarties minkštumui, dvibalsio sandas E sustabarėjęs į A, kaip jau aprašyta balsio E→A virsmo 29 gramatikos skyriuje. Antai kultūrinei tautai buvęs svarbus kasdienis žodis euras, jeuras ‛dirvožemis’ dabar tariamas jauru ir sunormintas menkinamąja reikšme, o tikrąja reikšme vartojamas „tarptautinis“ svetimžodis „humusas“ arba sudurtinis juodžemis. Dvibalsių EU dabar beveik niekas netaria taip, kaip jas rašo: Europą latviai vadina Eiropa, vokiečiai Oiropa, slavai Jevropa, portugalai Evropa, anglai Juroupe, danai Eropa, švedai Erūpa, tik gudai, rumunai, italai ir ispanai tebesistengia tarti normiškai Europa, nors katalonys jau Evropa.

Panašiai ir UE tėra buvęs minkštas dvibalsis Ů, suprastėjęs UE → UA → UO keliu (balsių E → A ir A ÷ O raida yra paaiškinta 29 ir 33 gramatikos skyriuose).

Daugiau grynųjų uosinių dvibalsių nėra, nors raštu dvibalsių būna ir kitokių. Bet ‹ua› reiškia tą patį /uo/, tik rašyba kiek tikslesnė. Prancūziškai šis /uo/ rašomas nepanašiai į jo ištarimą: ‹oi› arba ‹oy›. Portugalų dvibalsė ‹ão› reiškia dvibalsį /au/, tik dar ir nosine tartimi (ją nurodo riestė). Anglų ‹oa› tariama /ou/, kaip kad ‹boat› /bout/ ‛valtis’, ‹load› /loud/ ‛krauti’. Apskritai tokių AO, OA nė neįmanoma ištarti paraidžiui vientisu dvibalsiu, galima tik su jungiamuoju pusiau balsiu, pusiau priebalsiu j (ï, ῖ, й) arba w (ў), antai galima būtų užrašyti žodį „artoas“, bet jis reikštų artoją.

Jau ilgas tinklapis, tad galūnės -uo virtimą kuopinėmis priesagomis -va, -uva, -yva, -їв, -eva, -ava, -ova, -ов, -of ir panašiomis atidžiau aptarsime atskirame aibiskaitos išnykimo gramatikos skyriuje, nors visos šios priesagos yra uosinės kilmės.