Ljęgzů

abliautas, apofonija, opozicija

Balsio Ū→Ы virsmas

U → Y

Graikų balsės υ tarties u pakeitimas y ir tokio balsio išplitimas kitose kalbose

Priežastis

Bendra pradinė balsių υ u и ы у y kaitos priežastis yra dvibalsio ů (ua uo ou au) suprastinimas, todėl jį smulkiai ir tiksliai aptarsime tam skirtame dvibalsių naikos skyriuje. Tačiau būta ir jau suprastėjusio balsio ū vertimo balsiu y dar Romos imperijos krikšto laikais. Be to, šis virsmas graikų kalboje ir iš jos romanų, slavų, kitose kalbose toks nuoseklus, kad taisyklę verta aprašyti atskirame balsių gramatikos tinklapyje.

Patikra

uυи
uυи
abėcėlė — alfavyta — azbuka

Bendrą balsių u ir y kilmę rodo net raidžių rašybos raida. Graikiškos alfavytos raidė υ slavų kalbomis ir Lietuvoje dabar dažniausiai vadinama „ipsilon“, bet angliškai (ir prancūziškai, estiškai, vengriškai, kurdiškai, net esperanto kalba) — tikru senuoju jos vardu „iupsilion“. Υ ψιλον reiškia ‛paprastoji u’ — pabrėžiant, kad tai nebe dvibalsis (ου, ωι). Tuo tarpu lietuviška balsė y ir i graikiškai rašoma raide ι, alfavytoje vadinama „juoda“ ιωτα. Mažosios raidės sumanytos Atgimimo ir Apšvietos metais, išplito dėl leidybos staklėmis, o iš pradžių rašyta vien didžiosiomis raidėmis:

VΥI
  vyta — upsilon — iota

Matome, kad ir didžioji graikų alfavytos raidė Υ, vardu „upsilon“, rašoma tarpiniu pavidalu tarp lotyniškų I ir V, kuri reiškė u (raidžių U nei Y romėnų rašte nebuvo — lotyniška raidė V reiškė ir priebalsę v, ir balsę u, o raidė I lotyniškai reiškė tiek trumpąją, tiek ilgąją balsę, tiek ir priebalsę „jotą“).

YΥУ
abėcėlė — alfavyta — azbuka

Iš Senovės Pietų jūrininkų (dabar vadinamų punimis, puojnikiais, finikiečiais, lybiais, lydiais, trakais) dvibalsio ů, rašyto koptiška raide Ⲩ, tapusia graikiška Υ, po krikšto padaryta ne tik slaviška (makedoniška, bulgariška, serbiška, rusiška) balsė У (tariama kaip lietuviška ū), bet ir lotyniška Y. Lotyniškuose raštuose raidė Y radosi ne anksčiau kaip pirmaisiais mūsų eros amžiais (jau gerokai po Kristaus) ir tik pavienių graikiškų žodžių tarčiai parodyti. Iš pradžių lotyniška Y reiškė balsį ū, ir tik vėliau, po arių krikščionybės paskelbimo erezija ar net po katalikybės atsiskyrimo (schizmos), imta vartoti balsei y (ir jotui) reikšti. Plačiau ir su žinių šaltinių nuorodomis graikiškos fonetikos raida jau neblogai aprašyta angliškoje Vikipedijoje.

Lietuvių kalbos istorinėje gramatikoje nepaaiškinta nei virsmo metas, nei jo kryptis, nei priežastis, bet yra pripažinta, kad baltų ū atitinka slavų ы:

Lietuvių kalbos istorinė gramatika 1t 82§
Zinkevičius Zigmas: Lietuvių kalbos istorinė gramatika 82 § (1980 m. 1 t. 67 psl.)

Jaunius Kazimieras ir istorinės kalbotyros iš jo mokęsis Basanavičius Jonas gal žinojo balsių Ū → Y raidos dėsnį, nes iš klasikos raštų lietuviškai jas versdavo teisingai kone automatiškai, antai mums jau įprastą etimologiją tarė ir rašė etumologija, nes iš graikiško ετυμολογια (ετυμον + λογος).

Imant žodžius iš pirmųjų šaltinių — iš graikų ir lotynų kalbų, — reikią graikiškas ir lotyniškas galininko galūnes pakeisti lietuviškomis ir vietoj lotynų V ir graikų Υ rašyti U (taip esą tie garsai buvę tariami senovėje).

Barzdukas Stasys: Kazimieras Jaunius (1948 m. vasario 25 d. Aidai).

Fedčenka Olegas (Олег Дмитриевич Федченко) dabar sėkmingai taiko šią istorinės raidos taisyklę Rusijos vandenvardžių, asmenvardžių ir kitų vardažodžių buvusiai bendrinei reikšmei tirti, atskleisdamas lietuvišką daugelio jų kilmę net Kamos baseine. Antai upės Бирь kilmės veiksmažodis burti, o upė Буй išlikusi dar lietuvišku balsiu, jos reikšmė rusų kalba dabar бить, anglų kalba bite, menama indoeuropietiška *bhei- ‛durti, mušti’ (O. D. Fedchenko: Baltic Hydronomy of the Volga-Kama RegionКазанский лингвистический журнал, г. 2019, том 2, № 4).

Ne vienas baltistas (Belardi, Būga, Çabej, Chantraine, Eckert, Endzelīns, Kroonen, Leskien, Lubotsky, Ondruš, Otrębski, Stundžia, Schuster-Šewc, Топоров, Urbutis) yra pastebėjęs ir slaviško У balsio kilmę iš lietuvių ir senovės graikų dvibalsio, antai ul вулей улей ‛avilys’ — iš aulio αυλος.

Kazimieras Būga apie August Leskien
K. Būga: Priesagos -ūnas ir dvibalsio uo kilmė — 1921 m. Lietuvos mokykla 11 s. 420 p.

Žodynėlis

Kalbos pamokėlė „Kodėl visos bobos — dūros?“ (6’ rusų k.) per Pažintinę TV

Priesagų ir galūnių raida:

Įdomesni vardažodžiai:

U→Y virsmui vadinti dėsniu dar trūksta tikslumo: meto (laikotarpio), vietos (galiojimo srities), permainas sukėlusių istorinių įvykių ir jų priežasties. Šiuo klausimu ypač svarbios žinios apie krikščionybės pradžią, arių tikybos paskelbimą erezija ir katalikų atsiskyrimą (schizmą). Todėl ankstyvosios krikščionybės vidaus kovų žinovai galėtų gerokai patikslinti, iš esmės papildyti, gal ką ir pataisyti. Viešai patogiausia pranešimo Balsiai U→Y gale Disq.us aptarimų pavidalu — pagrįstus duomenis perkelsime čia su autoryste ir padėka.

„Lietuvių pilis“ ant Didžiojo piliakalnio Kūjuvoje (Kyjiv – Київ) XVII a.
Київ Kyjiv - Kūjuva