Ljęzgů

diftongas, digrafa, dubis, jotas

Dvibalsių naika

Dvibalsiai

Dvibalsių sandara ir prastėjimo keliai:

uo → ou → au
— uosinio dvibalsio tarties prastėjimo kryptis,
uo → ou → o arba uo → ou → ui → ū
dvibalsio likimas balsiu,
е → я → ё
— kirčiuotas dvibalsis prieš kietą priebalsį slaviškai,
ie → ei → ai → oi
— sutaptinio je dvibalsio virtimas sudėtiniu,
ie → ei → ė → e
— dvibalsio virsmo balsiu germaniškas kelias,
ie → y, и → i
— slaviškas dvibalsio suprastėjimas vienu balsiu.
Balsių ir dvibalsių darnos korys
Anglų kalbos balsių ir dvibalsių korys (© Mark Hancock)

Sąvoka

Grynaisiais dvibalsiais gramatikoje vadinami dvigubi balsiai. Nors dvigubinasi ir jungiasi jie nevienodai: retas iš jų tariamas sklandžiai vientisai kaip vienas garsas, daugiau mažai tarpusavyje tesusietų, būna išvis tariamų tarsi du paskiru balsiu greta. Tas garso nekliūtinis junglumas, glaudumas ir vientisumas yra dvibalsio senumo požymis, kalbotyroje padedantis atsekti kilmę ir raidą.

  1. ie, uo — tik šiedu, vadinami sutaptiniais, yra „tikrieji“, pradiniai dvibalsiai;
  2. ei, ai, au, ou, oi, ui — jau sudėtiniai, išvestiniai, kitos dargi sudurtinės dvibalsės.

Uosinis (dubinis) ir ievinis (jotinis) — ne norminiai terminai, o tik šiame žinyne mūsų vartojami žodžiai, patogūs vaidžiai apibūdinti dviems skirtingos kilmės ir savybių dvibalsių aibėms. Uosiniais vadiname sutaptinį uo ir iš jo kilusius sudėtinius ou, au bei mišriuosius dvibalsius, o iš je kilusius ie, ei, ai, oi ir kitus su j — ieviniais.

Mišriaisiais dvibalsiais kalbotyroje vadinami balsių junginiai su „balsiaisiais“ (sonoriniais) priebalsiais l, m, n, r, visada tariamais bent pusbalsiu. Nors balsiai arba pusbalsiu visada tariami dar jungiamieji j, v ir skardieji priebalsiai b, d, g, ž, ypač z. Kadangi toks priskyrimas niekuo nepadeda raidos dėsnių paieškai, šioje istorinėje gramatikoje dvibalsiais paprastai vadiname tik grynuosius dvibalsius.

Kai kurie fonologai pripažįsta esant dar ir tribalsius. Tikrai, uo ir uoi, au ir iau juk aiškiai skiriasi. Bet atidžiai panagrinėję pastebėsime, jog tribalsis uoi tėra dvibalsis uo su jotu, tribalsis iau tėra minkštasis dvibalsis eu. Ir visus kitus panašiai tribalsiais vadinti ne klaida, bet galima išsiversti ir be papildomo termino, todėl šiame žinyne mes tenkinamės dvibalsiais.

Fonologijoje neteko girdėti linksniuojant keturbalsių, nors ir tokia sąvoka nebūtų klaida. Yra keturbalsių ir lietuvių kalboje, seniau netgi nemažai, ypač aibiskaitinėse priesagose: -ieuo, -auie, -uoia ir panašių. Bet ir keturbalsių sąvoka gramatikoje nebūtina — pakanka ir dar patogiau juos nagrinėti kaip du dvibalsiu greta.

Priežastis

Dvibalsių prastėjimo, irimo ir naikos priežastis yra akivaizdi, bet dabartinėje etimologijoje ignoruojama, laikantis paiko „savaiminės pažangos“ įsitikinimo. O moksliniu metodu mūsų priimta kaip esminė prielaida, kad kultūrinio žmogaus kalba, dora, gamtamokslė tikyba, griežta veislininkystė, savininkiška santvarka buvo išrasta labai seniai, o visa iš rašytinių šaltinių žinoma istorija tėra „indoeuropiečio“ palaipsnio nutautėjimo, nukultūrėjimo, tad ir kalbos prastėjimo raida.

Grynieji sutaptiniai dvibalsiai už sudėtinius, juolab už mišriuosius dvigarsius, galop už paprastus balsius buvo tobulesni ir gerokai grakštesni, raiškesni, sklandesni, skambesni kalbos ir giesmių garsai.

Bet susigundžius miesčioniška tarnų gyvensena arba laukine laisve be savininko atsakomybės, o parazitinių prietarų religijoms pakeitus santvarką ir kalbą, nutrūkdavo gyva kultūrinės tautos atmintis ir sukaupta išmintis, nutautėliai tapdavo aršiausiais savo tėvynės priešais, manydami ją esant pagoniška, atsilikusia, tamsia ir gėdinga, todėl reikią elgtis priešingai, naikinti gamtą ir protėvių kultūros palikimą. Šventų tautos papročių išjuokimas, tautosakos keitimas amoralia antikultūrine saviraiška mokyklose ir žiniasklaidoje ryškus ir šiomis dienomis, ypač nuožmiai dabar teršiamas ir niokojamas tiesioginis „baltų“ „indoeuropiečių“ paveldas — reliktinė lietuvių kalba.

Raida

Uosinis dvibalsis uo (rašomas arba rašytas dar ⲩ ω ů ua va wa vu vo o ô oi oy ўо ва raidėmis), seniau buvęs labai dažnas, nutaustant prastėja sudėtiniais dvibalsiais ou (o oa oў ow), au (ao ow aw аў), galop lieka pavieniais balsiais a, o, ū (आ α ο υ у) arba mišriaisiais dvigarsiais su priebalsiu v (va av ev iv uv ov of), ℓ (el al ol), jotu (uj oj jo) bei nosiniais dvigarsiais (an en ėn in on ūn) — kuriuos lengviau ištarti neišlavintais kalbos padargais (liežiuviu, lūpomis, gomuriu, balso stygomis, aido olomis).

Paminklas raidei Ў
2003 m. paminklas gudiškai Ў raidei Polocke

Plačiau, smulkiau ir tiksliau, su pavyzdžių žodynėliu šis ne vien tarties prastėjimo reiškinys yra aptartas dvibalsio uo raidos 50-ajame skyriuje.

Ievinis dvibalsis ie prastėjo dviem keliais: slaviškoje Lietuvos pusėje (Rytuose ir Pietuose) dvibalsis prastėjo ilguoju balsiu ie → y, kuris ilgainiui dar ir trumpėja iki i. Tuo tarpu Lietuvos pajūrio Vakaruose ir Šiaurėje su Latvija dvibalsis buvo germaniškai apverstas ie → ei, vėliau germaniškoje pusėje dar prastėjo iki balsio ei → ė → e, bet slaviškoje pusėje dėl kietinamojo E→A poveikio suprastėjo ei → ai → a keliu.

Bet reikia pripažinti, kad slavai palyginti gerai išlaikę šį pradinį dvibalsį sutaptiniu pavidalu — jis ir dabar dažnas slavų kalbose. Spėju, kad ie → y ir ie → e prastėjimą gerokai stabdo rašybos ypatumas: kirilikoje, dažnai net ir slavų lotynikoje raidė Ee reiškia dvibalsį /je/. Azbukoje paprastos vienbalsės /e/ visai nėra, jos balsė Ээ reta, skirta daugiau „elektriniam“ [ε] balsiui tarti svetimžodžiuose.

Išsamiai iеvinių dvibalsių raidos keliai yra susekioti šios gramatikos 53 skyriuje.

Padėtis

Dvibalsių klausimu kalbotyroje tvyro painiava ir suirutė. Diftongais vadinami tiek dvibalsiai (dvigubi balsiai), tiek ir dvibalsės (raidžių poros), nors tariamos jos skirtingai. Be to, dvibalsiai rašomi ir monoftongais — viena paviene arba dviguba raide (digrafa, digrama), kurios dažnai tariamos jau vienu balsiu, antai:

Dar ne viskas. Fonologai pripažįsta uo, ou, au, eu dvibalsius, o ievinių dvibalsių tik ie, ei, ai, kartais dar oi, ui — bet paprastai nelaiko dvibalsiais tokios pat darybos ij, ji, je, ja, jo, ju ir kt. Nors kirilikoje ieviniai dvibalsiai žymimi viena raide е, я, ё, ю, tačiau pačiam jotui yra ir atskira azbukos raidė й.

Dvibalsiai lietuvių kalboje
Grynieji dvibalsiai — Zinkevičius Zigmas: „Lietuvių kalbos istorinė gramatika“ 1 t. 91§ 73 psl.

Mat dvibalsiai sudaryti iš balsių, o jotas juk priebalsis. Betgi ir „pripažintus“ ievinius dvibalsius ie, ei, ai, oi, ui galima užrašyti su jotu: je, ej, aj, oj, uj — dargi tiksliau, kaip su dviprasme balse i, dažnai reiškiančia ne balsį, o tik netariamą minkštumo ženklą. Nes jotas turi tiek minkštinamąjį poveikį, tiek priebalsio, tiek ir balsio savybių, o sutaptiniai dvibalsiai nėra vien grynu du balsiu.

Lygiai taip pat ir uosiniai uo, ou, au dvibalsiai neišsiverčia be pusiau priebalsio, tariamo kaip B, tik ne iki galo sučiaupiant lūpas — toks pusiau balsis, pusiau priebalsis angliškoje abėcėlėje tiksliai rašomas raide W (dubis), gudiškoje azbukoje Ў (ūzica). Klasikinėje lotynų abėcėlėje raidžių J nei W nebuvo, bet tokiais pusiau priebalsiais prireikus buvo tartos lotyniškos balsės I, E ir priebalsė V, antai AETIVS /Aitius, Ajtijus/, ÆGVA /Eiguo, Ajgva/, IONIA /Juonia, Jonija/, PÆONIA /Pajuonia, Pajonija/, GALLAECIA /Galaiciai, dabar Galisija/, MAEOTIS, MŒOTIS /Mojotys/, MŒSIA /Moizia, Moisija/, NICAEA /Nykaja, ne Nica ir ne Nikėja/ — buvę senieji vardai.

Tokių prieštaravimų dėl dvibalsių ir nesusigaudymo priežastis pabrėžta dar mūsų metodikoje: kalba nėra raštas, balsas nėra raidė! Jokia abėcėlė neaprašo tarties tiksliai, raidės dažnai būna nevienareikšmės, jų garsas neretai kaitaliojasi net toje pat kalboje. Tačiau šiuolaikiniams raštingiems žmonėms atrodo atvirkščiai, tarsi kalba būtų kilusi iš rašto. Ir iš tikrųjų raštas ilgainiui keičia kalbą, deja, dažniau ją prastindamas norminant ir iškraipydamas skaitant. Kadangi ne tik pradėdami mokytis vaikai, bet ir suaugę inteligentai stengiasi kalbėti „taisyklingai“ — stropiai mėgdžiodami literatūrą, ypač oficialius dokumentus.

Atkūrimas

Istorinei raidai atsekti, deja, neseka vadovautis indoeuropiečių prokalbės hipoteze nei baltų prokalbės rekonstrukcija, kur tikrieji (sutaptiniai) dvibalsiai /ie/ ir /uo/ laikomi ne pirminiais, o priešingai — lietuvių naujovėmis. Tik nepatikslinant, Balčikonio, Baranausko, Jablonskio, Jauniaus, Kleino, Milkaus ar Sirvydo įvestos naujovės. O gal Donelaičio, Strazdelio prasimanyta poetika? Nors modernieji baltistai tautos atgimimo šviesuolių kaltinti jau nesivaržo:

Konstantinas Sirvydas paliudijo ie,uo
Gelumbeckaitė Jolanta: “Old Lithuanian: Segmental Phonology” 1 d. 9 sk. 2020 m.

1. Lengviausia buvusius dvibalsius atpažinti iš dvilypių balsių æ /ai/, œ /oi/, ω /uo/ ir panašių, dabar dažniausiai tariamų vienbalsiai, bet tokių raidžių įsteigimo metu aiškiai dar buvusių dvibalsių.

2. Gana ryškus požymis ir raidžių priedai (diakritiniai ženklai), tik reikia gerai žinoti tokių reikšmę, nes įvairių kalbų ir kito meto rašybos taisyklėse ji dažnai skyrėsi, antai balsė ů senuose lietuviškuose raštuose reiškusi dvibalsį /uo/, graikiškos alfavytos ῃ — dvibalsį /ei/, balsė ä švedų rašte — /ai/, balsė ø danų rašte seniau tarta /ioi/, dabar /io/, kitose kalbose dar /eu/, kitaip, matmenyse ⌀ išvis reiškia skersmenį, ne balsę.

3. Buvusius dvibalsius dažnai išduoda teberašomos balsių poros (digrafos) — nors dabar tokios tariamos vienu balsiu, betgi ne be reikalo rašytos sudėtingiau. Tik kliautis reikia ne užrašo perskaitymu paraidžiui, o ieškoti buvusio gyvo dvibalsio. Ir lengvai nepatikėti, kad dvibalsės jau iš pat pradžių reiškusios vienbalsius.

Klasikinėje graikų kalboje dvibalsis ου jau buvo monoftongizuotzas – tartas /ū/. Senosios slavų kalbos balsis /ū/ taip pat buvo rašytas dviraide, atitinkančia mūsų ou (plg. graikų rašyba ου /ū/), pvz. souchъ, oucho vietoj suchъ ‛sausa’, ucho ‛ausis’. Bet tai buvo ne dvibalsis, o balsis, ir jį transkribuojame u raide.

Zinkevičius Zigmas: „Lietuvių kalbos istorinė gramatika“ 1980 m. 1t. 75 psl.

4. Deja, balsiais suprastėję dvibalsiai dažnai jau ir rašomi balsėmis — tokiu atveju reiktų tikrinti, ar seniau jos nebuvę rašytos dvibalsėmis arba tartos dvibalsiais. Antai iš mano gimtojoje kalboje tebegyvo maumuonielio dabar telikęs momenėlis, o žeirià virtusi žarija ir žara — panaikinus visus dvibalsius, norminant bendrine kalba.

Lietuo Lietuwa Lietvva Litvanica
Lietuva = Lietuo karaliaus Žygimanto Vazos skelbime 1589 m.

5. Galop dažniausias ir veiksmingiausias dvibalsio susekimo būdas būna įtariamo žodžio kaitymas ir bendrašaknių vardų sugretinimas:

Daumantas ~ Domantas, Gaigalas ~ Gagalas, Gėluicis ~ Gilūšis, Guoda ~ Goda, Naujelis ~ Navickis ~ Novikas, Laurys ~ Lawrosz, Laurietė ~ Loreta, Lekėčiai ~ Liekės paupyje, Liegys ~ Liekis ~ Leikus ~ Liakas ~ Likas ~ Lech, Luokis ~ Laukys ~ Lokys ~ Lukas, Meironis ~ Maironis ~ Mironas, Niauronis ~ Niūronys ~ Neronis; baudžia ~ budelis, daužant ~ dūžta, glaudžiai ~ glotniai ~ gludinti, griauti ~ griūti ~ griuvo, griebti ~ grėbti ~ graibyti, jausti ~ justi, kaukti ~ kūkčioti, klauptis ~ klūpėti ~ suklupti, krauti ~ krūvon, keip ~ kaip ~ kap, puola ~ pulti, raupuota ~ rupūžė, šaukti ~ šūkauti šūkį, šauti ~ šovė ~ šūvį, šleikštu ~ šlykštu, šliuožti ~ šliaužti ~ šliūžė ~ šliužas, veisti ~ vešlius ~ vaisius, žiedai ~ žydi.

6. Lietuviški dvibalsiai dažnai turi vienbalsius atitikmenis tarmėse, kitose kalbose ir „tarptautiniame“ žodyne:

aktyvus ~ aigus eigti, dama ~ duomia, estetika ~ aistiškumas, jokeris ~ juokeris juokintojas, kapotas ~ gaubtas, kaifas ~ kafija ~ kava ~ gaiva, kodas ~ kuodas, krabas ~ graibas, kupolas ~ gaubuolas, notaras ~ nuotarčių liudytojas, audio ~ odė ~ aidas giedant, parolis ~ poruolis, šliuzas ~ šliaužuo, tezė ~ tiesa ir t. t.

Nors apskritai daugiausia dvibalsių išlaikę lietuviai, bet kone visose, net ir nesenose kalbose dar randu užsilikusių dvibalsių, kurių lietuvių kalboje nebėra. Antai Petras kitomis kalbomis dar vadinamas ir Piotru, Pjeru, Piedru, ne tik vienbalsiais Pedru, Pėteriu, Pyteriu.

Patikra

Atrasti kalbų raidos dėsniai sutampa su visuotinai pripažintomis žiniomis apie pradžioje buvusią vieną tautą, vieną kalbą. Bet stačiai prieštarauja nesẽnai, tik XX a. viduryje, o ypač dabar įsigalėjusiai prokalbės hipotezei ir jos rekonstrukcijai.

  1. Kalba yra ne natūra, o kultūra — ne savaiminis gamtos reiškinys, o dirbtinis žmogaus kūrinys. Negalintis gyvuoti ir tobulėti pats, o tik pražūti arba sulaukėti be protingos ir nuolatinės kultūrinio žmogaus priežiūros, a priori.
  2. Kultūrinės tautos kalba, dabar pravardžiuojama prokalbe, negalėjo būti niekieno nei įvairių kalbų mišinys, nes tai būtų loginė nesąmonė.
  3. Visi žinomi duomenys rodo, kad „prokalbė“ buvo ne kažkokia puskalbė žaliava, o jau ištobulinta, švari, skambi, sodri, darni, visavertė kalba.

Kultūrinės tautos savininkiškos santvarkos ir mokslinės pasaulėžiūros dėka ji matyt buvo tapusi pasauline kalba, gal Akmens amžiuje. Bet vėliau, Pietuose išplitus tarnybinei gyvensenai, per jos religinių prietarų karus steigiantis parazitinės santvarkos valstybėms, iškriko suprastintomis, pairusiomis, maišytomis, užterštomis tarmėmis, kurios vėliau buvo sunormintos skirtingomis oficialiomis kalbomis.

Bet kultūrinė tauta neišnyko, Antikos laikais ji tebebuvo žinoma kaip didžiausia, seniausia ir garbingiausia tautų tauta. Gamtamokslių savo papročių — orumo, dvasingumo, sumanumo, darbštumo, vislumo, turtingumo, kuklumo, padorumo, teisingumo, atsakomybės, talkos, darnos, gamtosaugos, sveikos gyvensenos, buitinės švaros — dėka toliau klestėjo, tik traukėsi ir mažėjo, vis atskylant naujoms tautoms.

Kol gyvavo nepriklausomai, savarankių ūkininkų valsčiais be mokesčių, be tarnų ir be ponų — niekas nedrįso ginčyti „dievo išrinktosios tautos“ kilmės, ieškoti „prokalbės“. Tik po Didžiosios Lietuvos padalijimo, kai pasaulyje nebeliko tokios valstybės vardo, o po antrojo sukilimo neliko nė tautovardžio, kilo reikalas nusavinti likusį niekieno milžinišką kultūros paveldą. Vis tiek iki pat Pirmojo pasaulinio karo sąžiningi mokslininkai nepripažino kurpiamų arijų, vėliau indogermanų ir panašių kilmės hipotezių. Tą dar galima rasti net ir „Vikipedijoje“, kol neišcenzūruota, antai:

Roberto Gordono Latamo požiūriu, indoeuropietiškų kalbų šaltinis buvo Lietuvoje, ir jis griežtai peikė „arijų teorijos“ skleidėją Maksą Miuilerį.

The origin of the Indo-European languages was, in Latham’s view, in Lithuania; and he strongly attacked Max Müller, proponent of the “Aryan theory”.

Kokiais teiginiais dabar ramstoma „prokalbės“ hipotezė ir neigiama lietuviška dvibalsių kilmė dar priešistoriniais laikais? Kiek beieškojau ir klausinėjau teisingai aiškinančių, vieninteliu argumentu laikoma nutylima prielaida, kadgi lietuvių tauta visai maža, jos kalba kaimiška, gyva, todėl neva nauja, o senovės graikų, lotynų, hetitų kalbose, avestoje nei sanskirtoje sutaptinių dvibalsių nerasta — vadinasi, jų ir nebūta. Kad tos antikinės tėra nutautėlių miesčionių kalbos, o lietuvių gali būti išlikusi iš žymiai senesnių laikų — niekas nė minties nesvarsto ir tokios galimybės netikrina.

Lietuvių y atitinka latvių ī, prūsų ī (katekizmuose virto ei): gývas, dzîvs, geīwans;
Latvių ir prūsų tarmėse ilgasis balsis ī neretai dvibalsinamas (verčiamas ei).

Zinkevičius Zigmas: „Lietuvių kalbos istorinė gramatika“ 1 t. 79 § 66-67 psl.

Baltų prokalbėje turėjo būti ei, nes kitose indoeuropiečių kalbose lietuvių – latvių ie paprastai turi tuos pačius atitikmenis, kaip ei: lie. žiemà (la. zìema), s. sl. zima, gr. χειμα; lie. diẽvas (la. dìevs, bet pr. deiws), lot. dīvus (ī < ei), skr. dēvás (ē < ei).

Zinkevičius Zigmas: „Lietuvių kalbos istorinė gramatika“ 1 t. 101§ 76-77 psl.

Lyginimas su seniausiais kitų indoeuropiečių kalbų duomenimis rodo, kad mūsų uo, atitinkąs slavų a, yra kilęs iš senovinio ilgojo balsio ō

Zinkevičius Zigmas: „Lietuvių kalbos istorinė gramatika“ 1 t. 106§ 79 psl.

Kodėl kryptis ne priešinga, kuo grįsta tokia išvada? Niekuo, tik jau minėta „savaime aiškia“ prielaida, jog tai lietuvių naujovė — juk antikiniuose raštuose ei reta, ie, uo visai nerasta. O kad ir nerasta — tai tikrai nebūta? Jeigu šiuolaikinis skaitytojas nemoka ištarti ie, uo — kaip jis atpažins juos neaiškiais rašmenimis? Net dabartinėse lietuvių, latvių, čekų, slovakų kalbose esančio /uo/ kitakalbiai filologai dažnai nesuvokia — neatpažįsta, nėra jų šiaip labai išsamiame diftongo aprašyme angliškoje enciklopedijoje. Netgi savojoje kalboje е, я, ё, ю nelaikomi dvibalsiais rusų švietimo vadovėliuose ir mokslinėje literatūroje:

Dvibalsių nėra vengrų, japonų, rusų kalbose — Дифтонги, как правило, отсутствуют в венгерском, японском и русском языках.

Реформатский Александр: «Введение в языкознание» 1947-2004 m.

Dar daugiau: šiais laikais nepaisomi sąžiningų tyrinėtojų surinkti duomenys ir jų išvados — štai koks aiškus romanų istorinės kalbotyros klasiko Tulūzės universiteto profesoriaus Žozefo Angladės sakinys „Senovinės prancūzų kalbos gramatikoje“:

Viduramžiais dvibalsis ie virto balsiu e — Cette diphtongue ie, s’est réduite à e (é) pendant la période du moyen français (XIVe–XVe siècles): bergier > berger; deintiet > dignité;  cerchier > chercher;  légier > léger  etc.

Anglade Joseph: «Grammaire élémentaire de l’ancien français» 1 d. 14 psl.

Ir senovės graikų, koptų, indų raštuose randu buvusių dvibalsių pėdsakų, gerai išmokus gal pavyktų įrodyti buvus ir pirminių ie, uo. Dabar įsigalėjusiam mokymui priešinga tobulų sklandžių dvibalsių prastėjimo kryptis, virstant mišriaisiais arba vienbalsiais — ne mano atradimas, net enciklopedijose dar yra teisingų žinių, antai:

Ankstyvosios lotynikos ei virto y klasikoje, nors kirčio vietoje dar tarta dvibalsiu — The diphthong ei mostly had changed to ī by the classical epoch.

Allen W. Sidney: “Vox Latina” (a Guide to the Pronunciation of Classical Latin) 1978 m.

Ankstyvojoje lotynikoje būta daug dvibalsių, bet iki klasikos jie suvienbalsinti —

Many diphthongs attested in Early Latin, but all exposed to monophthongization:  /ei/ > /e/ [ẹ] > /i/,  /ai/ > /ae/ > /e/,  /au/ > /u/,  /oe/ > /oi/ > /u/,  /ou/ > /u/.
All the above forms attested in the early period, but monophtongized (in speach and / or writing) by the end of it.

Pezzini Giuseppe: “Early Latin”: Phonemes: Phonological Changes 1 d. 11 sk. 2020 m.

Grynųjų sutaptinių dvibalsių ie, uo kildinimas iš sudėtinių, mišrių, net vienbalsių ir apskritai prokalbės rekonstrukcijos yra sukėlusios daugybę nesutaikomų ir nė nesprendžiamų prieštaravimų patikimiems duomenims, logikai, net sau. Tokia padėtis reiškia, kad dabartinė etimologija, diachroninė lingvistika, istorinė gramatika dar nėra mokslas. Ir jos akinamos įsitikinimu apie savaiminę visuomenės pažangą. O mes čia tikriname priešingą prielaidą — kad visais istoriniais laikais ir dabar mūsų kalbos vien prastėja. Pritaikius istorinei kalbotyrai mokslinį metodą, daug kas išaiškėjo, atrasti gramatikos dėsniai ir žinomi duomenys puikiai dera, neliko jokių neišspręstų prieštaravimų. Jei kas pastebėsite bent vieną prieštaravimą arba kalbos tobulėjimo apraišką — iškart perspėkite, teks taisytis, nes prieštaravimai moksle neleistini.

Žinynai