Nutautėjimo raidos dėsniai

Metodikos vadovėlyje aptarėme kelias istorinei gramatikai svarbias sąlygas.

1. Mokslo yra tiek, kiek toje pažinimo srityje atrasta dėsnių. Istorinėje gramatikoje dėsnių lig šiol atrasta visai nedaug, ir tie patys mažareikšmiai, menkai pagrįsti, netikslūs, išimčių daugiau kaip taisyklių. Dėsnių paieška nė nekeliama pamatiniu, svarbiausiu mokslo uždaviniu. Netyrinėjamos aplinkybės ir visuomenės sąlygos, kuriomis keitėsi kalba, nes vengiama pripažinti kaitą sukėlusius įvykius, pokyčių kryptis ir jų priežastis. Etimologai specializuojami siaurai, netikrinant susijusių žinių gretimose srityse ir kitose mokslo šakose.
2. „Indoeuropiečių prokalbė“ tėra neįrodinėjama ir nė netikrinama prielaida. Kaip ir savaiminės pažangos prielaida niekieno dar neįrodyta ir neįrodinėjama. Nutylint tarsi savaime suprantamą ir įtraukiant prielaidą tiesiai į išvadą, taip absoliutinant teiginius, verčiant juos nepatikrinamais ir neabejotinais. Nesprendžiant daugybės dėl to iškilusių prieštaravimų sau, logikai ir žinomiems duomenims, išvis jų nepaisant (ignoruojant). Kai dėl vienintelio neišspręsto prieštaravimo priimta prielaida, juolab teiginys (dogma, doktrina, hipotezė, koncepcija, naratyvas, paradigma, postulatas, teorija, agenda) moksle turi būti nedelsiant atšauktas. Todėl „baltų“ „indoeuropiečių“ „prokalbės“ rekonstrukcija yra nemokslinė.

Atsisakius nemokslinės „prokalbės“ paradogmos ir kalbos kultūros laikymo savaimine natūra, atmerkus akis tikrovei, domintis permainų priežastimis ir laikantis mokslinio metodo, nesunku pastebėti bendras kalbų prastėjimo apraiškas ir jų dėsningumus.

Tartis (fonetika):

• niaurojimo išnykimas ir buvusios dvigubos nosinės priesagos subyrėjimas, jų pavirtimas daugelio balsių ir dvigarsių įvairove, sukėlusia rašybos ir prasmės painiavą;
• priegaidžių nykimas, kirčio perkėlimas žodžio pradžion, numetant galūnes;
• dvibalsių nykimas, juos verčiant panašiais balsiais arba perskiriant priebalsiu;
• priebalsių duslėjimas, išjungiant balso stygas ir aido olas;
• tarties užkietėjimas arba šveplavimas (palatizacija).

Žodynas (leksika):

• žargono ir svetimžodžių gausėjimas, dėl to trūkinėjant prasmių saitynui;
• žodyno sodrumo apleidimas — buvusių artimų, bet skirtingos reikšmės tikslių žodžių pavertimas bendresniais (sinonimais);
• žodžių vartosena nesava, klaidinga reikšme;
• dėl viso to nustelbtų taisyklingų žodžių užmiršimas, jų šalinimas iš vartosenos.

Žodžių daryba ir kaityba (morfologija):

• dviskaitos, aibiskaitos, kitų skaitvardžių išnykimas;
• vienaskaitos antrojo asmens atsisakymas (jūsinimas, vengiant tujinimo);
• abliatyvo linksnio pametimas, ramstant genityvą prielinksniu (nuo ko);
• daugelio vietininko linksnių (adesyvo, aliatyvo, net iliatyvo) šalinimas;
• šauksmininko (vokatyvo) linksnio naika, keitimas vardininku (nominatyvu);
• apskritai linksnių nykimas, tenkinantis vardininku (dar galininku ir kilmininku).

Sakinių daryba (sintaksė):

• nebelinksniuojamų ir kitaip nebekaitomų žodžių papildomas ramstymas artikeliais, prielinksniais, dalelytėmis, pagalbiniais žodžiais;
• gyvos veiksmažodinės kalbos vertimas negyva daiktavardine;
• sakinio tvarkos sustabarėjimas — „sintetinės“ kalbos virtimas „analitine“.

Tarnybinė kalbėsena (stilistika):

• sakinių sklandumo ir minties aiškumo prastėjimas;
• tikslumo, vaizdumo, raiškumo, kalbos gyvumo išnykimas;
• raštiška kalbėsena (oficialus kanceliarinis stilius);
• politikų ir pareigūnų daugžodžiavimas, tuščiažodžiavimas ir gražbylystė.
• Buvusios dainingos kalbõs, ritmiškai plaukiančios darniais, skambiai rimuotais posmais, suprastėjimas ir susigiedojimo papročio išnykimas.

Lietuvių kalba dabar griaunama organizuotai ir nežmonišku įniršiu. Bet reiškinys visuotinis: visos „indoeuropietiškos“ kalbos visais žinomais (istoriniais) laikais vien tik prastėjo — jei kas pastebėjote išimtį, bent vieną kalbos tobulėjimo apraišką, būtinai perspėkite, teks tikrinti ir taisyti prielaidą.

Raidos istorinę gramatiką pradėkime tarties prastėjimu ir žodžio dalių nykimu.

1. Balsių priegaidžių geiba, A÷O apvertimas, E→A, U→A|O, ŪΥУ→YЫ virsmas.
2. Dvibalsių naika, juos prastinant balsiais arba perskiriant priebalsiais.
3. Priebalsių duslėjimas, kietėjimas, L→R, T→R, V→B, V+, X likimas.
4. Galūnių trumpėjimas ir nukritimas, dvibalsinių galūnių virtimas priesagomis.
5. Priesagų iškrikimas, -ingų, -ininkų, -inskių, -iškių, -onių, -ovų, -vyčių kilmė.
6. Aibiskaitos išnykimo padariniai, jos galūnių virtimas priesagomis.
7. Feminizmas — moteriškų galūnių vyriškiems vardažodžiams kilmė.
8. Niaurojimo — nosinės tarties išnykimas, sukėlęs žodyno ir tarties betvarkę.
9. Šveplavimo kilmė ir apraiškos: afrikatės, aspiracija, palatalizacija, šva ir kt.