Indoeuropiečių tautybė
Jei mano istorinės kalbotyros ir istorinės geografijos tyrimai „Gintaras“, „Gauniai“, „Vilkiai“, „Velykos“, „Juoninės“, „Lietuvio būdas“, jeigu ir ruso Iljos Tarasovo „Lietuvių Maskva“ buvo per menkas dirgiklis sužadinti moksliniam ir tautiniam orumui, tai nuo kito ruso istorinės kalbotyros ir geografijos išvadų „maža nepasirodys“.
Rusijos valstybinio Prieamūrės Šolom Aleichemo universiteto žurnalas „Postulatas“ ką tik išleido Uralo, Sibiro ir Tolimųjų Rytų — t. y. visos šiaurinės Azijos nuo Altajaus ir Amūro imtinai senųjų vandenvardžių kilmės ir buvusios jų lietuviškos reikšmės mokslinio tyrimo apžvalgą. Autorius Olegas Fedčenka, 12 puslapių rusų kalba su angliška santrauka ir 18 šaltinių bibliografija, internete jau galima skaityti PDF pavidalu.
Deja, nei Zinkevičius, nei Garšva, Bilkis, kiti svarbiausi Lietuvių kalbos instituto baltiško vardyno specialistai nė necituojami, kai kur tik yra paminėtų Aleksandro Vanago duomenų, lyginant panašius upėvardžius buvusios LTSR teritorijoje. Pasaulio baltistai ir indoeuropeistai seniai skundžiasi Lietuvos kalbininkų moksliniu neveiklumu, duomenų slėpimu, aršiai prieštautine ir antikultūrine valdžios politika.
Pats esu pastebėjęs vilkių Летовье šiauriausioje pervalkoje, dar Uralo srityje, Kamčiatkoje, Ochotsko pajūryje, mokų Geltonosios jūros, kairių Korėjos ir jos šiaulių Seulo, taip pat Boikuolio, Obės, Lienios, Angaros, Irkutės, Irtyšiaus vardus, bet rimtai tuo užsiimti ketinu tik išleidęs istorinę gramatiką.
Олег Дмитриевич Федченко: «Балтская гидронимия Сибири и Урала» — 2020 г. №6 «Постулат» (ISSN 2414-4487) Приамурского государственного университета имени Шолом-Алейхема.