Juoninės
Toliau nagrinėdamas gudišką leksiką Senovinės prancūzų kalbos gramatikoje
, vakar aptikau atsakymą į ilgai mane kamavusį klausimą — kas per žodis juonys? Mano gimtojoje Daugų Saloje vietiniai sėslūs senbuviai, šviesiaplaukiai mėlynakiai ūkininkai Juoniai yra dažniausia pavardė (todėl vieni vadinami Birželiais, kiti Adomaiciais ir dar kitokiomis pravardėmis). Artimiausias bičiulis iš lakūnų buvo puikus akrobatas, dailininkas ir mąstytojas Mindaugas Juonys (Leonas Jonis), gimtąja dzūkų šneka kalbėdavęs visada ir visur, net Kaune. Asmenvardis Juonys aiškiai senas, labai lietuviškas — bet kur tos šaknies bendrinių žodžių aibė?
Esu įtaręs, kad juonys reiškia raitelį — veiksmažodis „joti“ seniau tartas „juotie, juoja“, tad linksniuose atsiranda ir priebalsis N. Tačiau iki įrodymo pernelyg toli, dar juk neaiški nė bendrakilmių žodžių aibė. Nors pagal kalbų raidos dėsningumus jau netenka abejoti, kad iš juonių yra kilę daugybė seniausių asmenvardžių:
Ιωνας, Jonas, Joonas, Jaanus, Jonis, Janis, Yannis, Younes, Yunes, Yunus, Yunsi; João, Juo, Ivo; Ιανος, Ianvs, Ioannus, Ioannis, Iouan, Ioan, Ian, Jano, Joan, Johan, Johannes, John, Jön, Jon, Jan, Juan, Jean (Chuanas, Žanas, Džonis); Иван, Йоан, Jovan, Ivans, Ivona, Jvana, Jvanis; Jonah, Jonathan, Yohanan, Jahanah, Yahya; Giano, Gjoni, Gioann, Giannis, Giovanni, Giuanni, Gwanni, Γιαννης; Chano, Hans, Hanna, Hannah; Ιωαννα, Joana, Janina, Janė; Ana, Anja, Anna, Анна, Αννα, Αννουλα, Annelie, Anelė, Ona.
Antai Vytauto vaikaitį, pirmąjį carą lietuviai kažkodėl vadiname Rūsčiuoju Ivanu, nors pats jis save vadino Juoniu — Иоаннъ IV. Jonais vadiname ir Romos imperatorius, save vadinusius Juoniais — Ιωαννης. Net mozūrų kilmės Lenkijos metraštininką Dlugošių vadiname Janu, nors jisai ne Janas, ne Jonas, ne Jonis, o Juonys — lotyniškai vadinęsis Ioannis Dlugossii seu Longini… (Historiae Polonicae libri XII).
Esu jau patikimai ištyręs labai seną ir storą artimos reikšmės kelmą, išvadas paskelbęs apybraižoje Gauniai
. Iš jo pasklidę daug kilmingumo garbės titulų:
knight, книгхт, князь, kѣnędzь, ksiądz, jinete, khan, kaan, kagan, cyning, king, Koening, König, Könink, Kuenig, Künic, Künec, koning, konge, konung, kung, kuningaz, kunigaz, kunigas, kanauninkas, kt.
Bendrinis žodis iš pat pradžių reiškė raitą ginkluotą jaunuolį: gaunius (kaunius, kuinius) — tai gaudytojas, medžiotojas, karys, gynėjas, ganys (piemuo, ganytojas); po krikšto ganys iš vartosenos pašalintas, o priesaginiu ganytoju imtas vadinti kunigas (pastorius), tarp jų ir aukščiausiasis Išganytojas.
Ir štai vakar jau minėtoje 1934 metų Grammaire élémentaire de l’ancien français
išvydau profesoriaus Angladės įrašą:
Kai kirčiuotas balsis A seka minkštąjį priebalsį prieš priebalsį C, jis virsta balsiu I (Y) per suprastėjusį menamą tribalsį IEI, antai: jacet > *gieist > gist, gît; Clipiacum > *Clichiei > Clichy; tai paaiškina daug vietovardžių su balsiu Y (I) gale: Ghauny, Choisy (Cauciacum), Joigny (Gauniacum), Juvigny (Juviniacum), etc.
Žozefas Angladė: Senovinės prancūzų kalbos gramatika
14 psl.
Tas menamas tribalsis IEI yra vyriškų daiktavardžių daugiskaitos vardininko galūnė -iai — tartis tapati, tik rašyba truputį skiriasi, abi atmainos neklaidingos. Daugiskaitos -iai ir lietuvių kalboje dažnai virsta -ys: viniai – vinys, Daumantoniai – Domantonys. Dvibalsis UO prancūziškai rašomas OI — garsas tas pats (tiksliau jis būtų UA, kaip ir buvo rašytas lotyniškai Viduramžiais, iki XX amžiaus ir lietuviškai). Priebalsėmis GN žymimas pusiau priebalsis G, pusiau N, kuris tačiau tariamas ne liežiuvio viduriu, o gerklės vožtuvu (liežiuvėliu), kaip ir G — tiksli jo raidė yra Ŋ. Gh yra truputį šveplas G. Taigi:
- Ghauny yra Gaũnys (Gauniaĩ) būdingai pamestu galūnės priebalsiu -s;
- Gauniacum — irgi Gauniai (Gauniečiai, Gauniokai), bet lotyniška galūne;
- Joigny (dabar tariama Žvaŋy, Žuaŋy, Žuoŋy) — Juõnys, Juoniaĩ.
Svarbiausia, šioje gramatikoje yra tvirtas paliudijimas, kad gyvenvietė, lotyniškai rašyta Gauniacum, vėliau prancūziškai Joigny, yra tas pats vietovardis 47° 58′ 56″ Šiaurės ilgumos ir 3° 23′ 50″ Rytų platumos. O tai jau patvirtinimas, kad
gauniai, gaunys = juonys, juoniai.
UO-AU ir G-H-J virsmo dėsningumus išsamiai aptarsime istorinėje gramatikoje, čia užteks paminėti kelis pavyzdžius: Gedminas ~ Jedymin; getvingai ~ jetvingai; gintaras, gentarum ~ jandar, янтарь; duobė ~ dauba, duona ~ douna, pluoštas ~ plaušas, kuopti ~ kaupti ir t. t.
Puiki dievulio ir romanų kalbotyros klasiko dovana Juoninių išvakarėse! Vasarvidžio saulėgrįžos šventę vadinome Juoninėmis daug anksčiau už krikščionybę. Ir visą birželį juonių mėnesiu vadino dar senovės graikai Ιουνιος, romėnai Ivnivs, dabar
vokiškai ir skandinaviškai juni, angliškai June /džiūn/, prancūziškai juin /žuę/, portugališkai Junho /žunju/, ispaniškai junio /chūnjo/, itališkai giugno /džūnjo/, rumuniškai iunie, latviškai jūnijs, žydiškai יוני /juni/, arabiškai يونيو /juniu/, armėniškai Հունիս /hunis/, gruziniškai (gardvelių) ივნისი /ivnisi/, indiškai जून /jūna/, bengališkai জুন /juna/, pandžabiškai (vendava) ਜੂਨ /jūna/, tadžikiškai июн /ijūn/, rusiškai июнь /ijūnj/, serbiškai jуна /jūna/, makedoniškai jуни /jūni/, bulgariškai юни /jūni/, bosniškai irgi juni, slovėniškai junij, slovakiškai júna. Bendrakilmis ir jaunuolis, jaunius, antai anglų junior, prancūzų jeune, ispanų joven, portugalų jovem, olandų jongeman, vokiečių Jüngling, rusų юноша, ukr. юнак, italų giovane.
Mūsų vėliavoje tautos gynėjo vėle pavaizduotas ne senis išminčius reguonis aiškiaregys viedys (suprastinta tartimi vytis, vyčas), o atvirkščiai: raitas karžygys jaunuolis, dar nevedęs vaikinas gaunys kaunys kuonys juonys — jojantis ginkluotas raitelis, raitas gaudytojas, gaujos medžiotojas, kaujos karys, besikaunantis brolelis šeimos gynėjas, namų bandos ganys, kaimenės piemuo ganytojas. Juoninės — juonių naktigonės šventė trumpiausiąją metų naktį.
