Visuminis sutikrinimas

Žmogaus pažinimo sugebėjimai yra riboti. Vienas iš ribotumų pasireiškia tuo, kad mūsų protas neturi kitokių klaidos atpažinimo būdų, kaip tik pastebėdamas prieštaravimus. Ir visa tiesa žmogui nesuvokiama tiesiogiai, tik pasitikint teiginiais, kurių klaidingumo nesimato. Kol teiginys be klaidų, negalima jo atmesti, nepaisyti, negalima neigti, kad ir kaip nepatiktų, atrodytų juokingas, neįprastas — galima tik toliau tikrinti, ieškant prieštaravimų. Klaidos mokslo tyrimuose (dėsnių paieškose) neišvengiamos — klaidos nėra nemokslas, kol nepastebėtos. Nemokslas yra nesitaisyti, pastebėjus klaidą (arba kitam parodžius prieštaravimą).

Todėl mokslininko darbas yra kruopštus ir ilgas, kantriai ieškant klaidų, bandant atkartoti įvairiomis sąlygomis — ar nepasitaikys prieštaravimų savo įžvalgai. Darbą paspartina kitų žmonių surinkti duomenys ir patikra, todėl tikrinimo paklausa ir atidumas abejonėms yra būtina mokslininko dorybė. Ko klausinėti, kur ieškoti tikrintojų?

Pirmiausia, aišku, prašant bendražygių patikrinti, etimologų pabūti oponentais savo tyrinėjimo srityje, kurią jie geriausiai išmano. Tikriausiai tuo klausimu jau yra pasiūlyta kitokia išvada, netgi keli skirtingi keliai, kiekvienas sava prielaida — jų autoriai ir sekėjai bus naudingiausi, aštriausi kritikai. Nauda ne tik ieškant klaidų: gali kartais pasitaikyti, kad kas nors irgi jau priėjęs tokios pat išvados nepriklausomai, kitu keliu — o tai būna itin stiprus pritarimas, nes atsitiktinio sutapimo tikimybė visai menka. Bet dažniausiai neišnaudojamos plačios galimybės, kryžmai sutikrinant tyrimų duomenis gretimose pažinimo srityse, kitose mokslo šakose.

• Archeologija — „iškasenos nekalba“, bet požemių radiniai ir nuskendę žmogaus bei gamtos tvariniai iš buvusių gyvenviečių, kapinių, statinių, įvykio vietų šiuolaikinių chemijos, fizikos, kitų žinių dėka būna tvirti daiktiniai parodymai. Lietuviai archeologai išsiskiria aukštu meistriškumu, naujovių išradėjais, deja, Lietuva archeologiškai dar visai menkai ištyrinėta, o tūkstantmečiai piliakalniai jau ir naikinami, pamažu išbraukiant juos iš saugotino kultūros paveldo sąrašo.
• Antropologija, auksologija, kraniologija, rinolaringologija — žmogaus raidos, kūno savybių ir jo palaikų biologijos šaknys ir Lietuvoje gilios, tyrimai būna aukšto mokslinio lygio. Ir pačiam pavyko nustatyti kaulinių nosies ir veido olų išsivystymo priklausomybę nuo gimtosios kalbos kultūros.
• Etnologija, etnogenezė — kilmės ir tautiškumo tyrimai po pasaulinių karų įvesto politkorektiško režimo nuslopinti, kaltinant rasizmu. I pasaulinio karo išvakarėse baltieji sudarė apie 60% planetos gyventojų ir buvo gerbiami už kultūrą, o dabar baltieji tesudaro vos 6% Žemės gyventojų ir yra kalti už viską.
• Genetika, genomika — prigimtinio bendrumo ir skirtumų atsekimas pagal lytinių X ir Y chromosomų paveldimo DNR kodo sekų pokyčius, 2003 metais įgyvendinus Žmogaus genomo projektą, tapo labai tikslus ir ne per brangus, tad šiuo metu audringai plėtojamas, naudingai pritaikomas žmonių kilmei ir tautų istorijai patikrinti. Lietuva taip pat turi pasaulinio garso genetikų.
• Genealogija — įgudę giminystės ieškotojai internetiniuose archyvuose, giminių talkos žinynuose, teismų ir notarų knygose, bažnyčios metrikose greitai atpažįsta būdingus rašybos skirtumus ir atitikimus, pokyčių sąryšius su buvusiais įvykiais, jų žinios labai praverčia ir kalbotyrai.
• Geologija, paleobotanika, kalendorius, astronomija — atrodo tolimiausios kalbotyrai sritys, bet ir pačiam jų duomenys yra padėję išrišti jau ne vieną praeities mįslę. Gal neatsitiktinai ir tarp geologijos akademikų yra pasaulyje garsių kilmės tyrinėtojų, geomitologų, kosmologų, daugelio kalbų poliglotų.
• GIS, ypač istorinė geografija ir kartografija — galingos šiuolaikinės priemonės ne vien tyrinėjant, bet ir apibendrinant išvadas, ypač pateikiant vietovardžių GPS duomenis skaitmeniniuose žemėlapiuose patogiai, tiksliai ir vaizdžiai. Deja, šiuolaikiniams žmonėms neberūpi praeities gyvensenai suvokti itin svarbios upės — jos menkai rodomos dabarties žemėlapiuose, smulkesnės dažnai išvis užkasamos, paverčiant požemio vamzdynais. Gerai būtų bent į atvirąjį OSM.org talkos žemėlapį įvesti buvusios vandentakos duomenų sluoksnį.
• Folkloras, mitologija, teologija, tradicijų etnografija — raštiška labai nepatikima, okupantų civilizatorių (pradedant vienuoliais misionieriais) ištisai subjaurota, apšmeižta ir apversta aukštyn kojomis. Tačiau vietinių senbuvių savarankių valstiečių, nenutrūkusia tautos atmintimi, tebedainuojama ir sekama tautosaka yra giliausias ir patikimiausias, pačių *indoeuropiečių žinių šaltinis. Nes lietuviški papročiai yra švento padorumo, be jokios neapykantos, jokio melo ir prasi­many­mų, tik kartais su poetiniais įvaizdžiais, kurių nedera priimti tiesmukai.
• Istorija, ypač technikos, ūkio ir teisės istorija, senovės įstatymų ir teismų metrika, kuri tikresnė ir ne taip iškraipyta, nes dalykinėse srityse mažiau politikos, o daugiau tikslių tikrovės žinių, gyvenimo buvusios padėties duomenų.
• Heraldika, ornamentika, menotyra — kilmės, giminystės, nuosavybės, pavaldumo, tautinės ir kitokios priklausomybės ženklų, puošalų, apdailos raštų tyrinėjimas neretai padeda patikslinti kalbotyros duomenis.
• Sigilografija, sfragistika, numizmatika — spaudų, jų antspaudų ženklai ir užrašai gerokai patikimesni, mažiau klastojami už metraščius, knygas ir kitą popierinę istorikų raštiją, kuri beveik ištisai yra propagandinė, nors tą žinant ir laikantis šaltiniotyros taisyklių, lyginant tarpusavyje, ir melaginguose raštuose galima rasti naudingų duomenų patikrai.

Tokia yra atradimo įrodymo tvarka ir tokie laiptai į jo mokslinį pripažinimą. Atkreipkite dėmesį, kad ieškome ne pritarimo duomenų — jais ir taip domėsimės savaime, be galo, bet tokios radybos tik papildys, gal šiek tiek ir patikslins išvadą, iš esmės jos nepakeis. Sąžiningo tyrinėtojo užduotis yra apklausti ir sutikrinti, ar nėra prieštaravimo duomenų — nes prieštaravimai moksle neleistini: vienintelis neišrištas prieštaravimas iškart nubraukia visą išvadą, ją tenka atšaukti, nesiteisinant madingomis sąvokomis „mažiausiai klaidinga“, „labiausiai tikėtina“, „išimtis patvirtina taisyklę“ ir panašiais nemoksliniais vertinimais.

Bet ir atvirkščiai: kai tyrinėtojas, prašydamas kritikos, viešai paskelbia savo išvadą, į ją atvedusius duomenis, teiginio logiką ir priimtą prielaidą (išvados galiojimo sąlygas) — niekas nebetenka teisės tyrėjo apšaukti neišmanėliu, o jo išvados neteisinga. Nes visapusiškai patikrintas teiginys yra moksliškai nepriekaištingas, kol kas nors nepastebės jo klaidos — kol neįrodys prieštaravimo. Parodytų klaidų nepaisymas ir neprieštaringų išvadų neigimas yra dažniausios, plačiausiai išsikerojusios anti mokslo apraiškos istorijoje ir kalbotyroje.

Taigi, perpratę mokslinį metodą, galite drąsiai taikyti jį bet kurioje veiklos ir pažinimo srityje, netgi istorinėje kalbotyroje — kaip matome, metodika nėra pernelyg sudėtinga, jai išmokti neprireikia nė aukštosios matematikos žinių.