Pokyčio veiksniai

Tai ką daryti, jei į galvą atėjo įdomi mintis apie galimą žodžio kilmę? Pirmiausia neišsigąsti. Kad ir kaip nuo tokių savavališkų minčių stengiasi atgrasinti „liaudiškos etimologijos“ specialistai — kalbotyros spėliojimai dar nerodo jūsų nuprotėjimo. Priešingai, praeities tyrinėjimai ir atidumas kalbai yra kultūringo ir mąstančio žmogaus bruožas. O gimtosios kalbos specialistai esame visi, ne vien politikų įgalioti valstybės pareigūnai.

Patogiausia pirma užklausti parūpusio žodžio kamieno šiame az.on.lt žinyne — gal žodis jau tyrinėtas. Jei netyrinėtas arba čia dar neįtrauktas iš juodraščių ir iš kitų šaltinių, atsiverskite prof. Urbučio pradėtą baltistų etimologijos kartoteką (deja, ji teįpusėta, neberenkama, bet paieška dar veikia). Jei ir ten nėra, paieškokite kituose kilmės žodynuose, lituanistikos, baltistikos, indoeuropeistikos, istorijos leidiniuose, galop Wiktionary.org.

Jeigu niekur atsakymo neradote arba jis jums atrodo nerimtas ir manote, kad jūsų spėjimas tikroviškas, arba apskritai norite sužinoti, išsiaiškinti iš smalsumo ir tikrai esate pasiryžęs laikytis mokslinio metodo — leiskitės į netrumpą žygį su kliūčių ruožais. Teks įveikti kelias pakopas, bet nuotykių ir radybų džiaugsmo netruks.

1. Analizė — perprasti tiriamo žodžio sandarą, surasti priesagas, kitus sąnarius ir išskirti jo liemenį, kaip mūsų jau aptarta metodikos skyriuje „Nagrinėjimo būdai“.

2. Sintezė — surinkti visų to pat liemens (bendrašaknių) žodžių aibę iš visų kalbos dalių, kitų kalbų ir tarmių, kaip išguldyta skyriuje „Žodžio kilmės žinija“.

3. Semasiologija — surasti veiksmažodį, atsekti tarpusavio ryšius, darybinę seką ir prasmines sąsajas su žodžiais kitose kalbos dalyse, suvokti pradinę kelmo reikšmę.

4. Morfonologija — surasti kuo daugiau pastebėto foneminio, morfeminio ir semantinio pokyčio atvejų kituose žodžiuose, įsitikinti, ar tai yra būdinga kalbos kaita.

5. Tendencija — pokyčio krypties nustatymas. Nes būdinga kaita dar jokia ne taisyklė, o tik užuomina čia ieškoti dėsningumo, žr. „Priklausomybių atradybą“.

6. Faktologija — surasti pokytį sukėlusį įvykį. Nuo kada ir kur buvo pradėtas vartoti žodis kitu pavidalu, kada ir kaip anksčiau buvo vadintas ir kaip rašytas vietovardis. Data, vieta, įvykis, raiška, šaltinis ir jo patikimumas.

7. Egzogenezė — visos kitos kalbos pokytį lėmusios bendros aplinkybės: gamtinės sąlygos, ūkio technologijos, kultūra, pasaulėžiūra, visuomenės santvarka.

8. Kauzologija — priežastis, dėl kurios žmonės pakeitė savo tartį arba žodžio vartoseną. Pavyzdžiui, vienaskaitos antrojo asmens įvardis „thou“ anglų kalboje išnyko, ėmus tujinimą laikyti nemandagiu elgesiu visuotinėje tarnų gyven­senoje. Lietuvoje jūsinimas atslinko tarybinės priespaudos sąstingio metais ir ypač įsigalėjo dabar (jį pristabdo tik įžūli reklama). O kol lietuviai gyveno stambiais šeimos ūkiais be tarnų ir be ponų, tiek į svetį, tiek į savo tėvą, močiutę, net į išsirinktą karalių kreipdavosi „tu“ — dalykiškai, neiškraipydami žodžio reikšmės, nedarkydami kalbos.

Tik suradus tikslią ir aiškią priežastį, apibrėžus sąlygas, kuriomis kalbos pokytis ir jo kryptis neišvengiama, tokį raidos reiškinį jau galima laikyti suprastu. Bet moksliškai pagrįsti dar trūksta viešo paskelbimo, kritikos paklausos ir visapusiškos patikros.