Įrodymo sąlygos

Žmogaus protas nepajėgus pažinti absoliučios tiesos, suvokti visos tikrovės tiesiogiai, o tik patirties ruožais „jeigu — tai“. Todėl visi mokslo teiginiai yra sąlyginiai, pradėti prielaidomis. Prielaidomis apibrėžiamos sąlygos, kuriomis teiginys galioja. Bet koks teiginys žmogaus protu yra įrodomas tik su prielaida — „tai“ galioja tik su „jeigu“. Nesusipratimas arba net apgavystė nuduoti, kad kas nors įrodyta, nesiremiant prielaida. Mokslas ir prasideda prielaidomis — spėjimais, iškeltų hipotezių tikrinimu. Nėra nemokslas prielaidų kėlimas, o priešingai — neįmanomi moksliniai atradimai be alternatyvių prielaidų kėlimo iš nuojautos. Nemokslas yra prielaidų nežinojimas, jų nepripažinimas ir slėpimas. Dažniausiai prielaidą įtraukiant į išvadą ir taip teiginį verčiant absoliučiu. Arba dar blogiau: neįrodytų prielaidų vadinimas įrodytomis — neabejotinai ir neliečiamai, kaip šventomis.

„Indoeuropiečiai“ tėra prielaida be jokio pagrindo tikrovėje

Išvis prielaida nelogiška — prieštaringa net pati sau. Kažkokia tauta viena savo kalba — bet ne kalba, o *prokalbė, kažkokių kalbų mišinys. Ir tauta tarptautinė, multikultūrinė, gal visų žmogaus rasių? Jei Tauta nėra prasimanyta tarptauta, tai kodėl nė nekeliamas klausimas, kuri iš tikrųjų? Kodėl, kaip ir kada jinai prapuolė, kur tų *indoeuropiečių kaulai, kodėl niekas jų neieško, nerado ir nepasigedo?

Daugelio visuotinės švietimo sistemos aukų nuostabai, „indoeuropiečiai“ atsiradę visai neseniai — po Antrojo pasaulinio karo. Politkorektiškai pervadinus ankstesnį dirbtinį terminą „indogermanai“. Bet ir anas tebuvo nauja pangermanizmo propaganda, siekiant nusavinti Tautos palikimą. Kai po krikšto ir „padalijimų“ suplėšius į naujai sukurtų tautų gabalus, pasaulyje nebeliko Lietuvos. Iš pradžių Lietuvos valstybės, o po paskutinio 1863-1864 m. sukilimo nebeliko nė tautovardžio.

Kol gyvavo Didžioji Lietuva, buvo gerai žinoma ir kas yra ta „Dievo išrinktoji“ tautų Tauta. Dar ir XIX amžiuje visi sąžiningi istorijos, kalbotyros, etnologijos šviesuoliai ja laikė lietuvius, smerkė kurpiamą „prokalbės“ hipotezę. Tą dar galima rasti net ir „Vikipedijoje“, kol neišcenzūruota, antai:

The origin of the Indo-European languages was, in Latham’s view, in Lithuania; and he strongly attacked Max Müller, proponent of the "Aryan theory".

Kalbos mūsų laikais nuolat prastėja

Ne tik dabar, ne vien lietuvių — visos kalbos istoriniais laikais tiktai prastėjo. Net pačiais palankiausiais kalbos kultūrai laikais, antai tautinio atgimimo metais, kai Jablonskis su Smetona ir Avižoniu išvalė ir sutvarkė kalbą, visa tauta labai tuo rūpinosi — lietuvių kalbos irimas buvo tiktai sustabdytas. Net ne sustabdytas, o tik pristabdytas. Su žymiais nuostoliais: 1) atsisakyta dar gyvos niaurojimo tarties, įvedus skirtingas nosines raides, balsius ir dvigarsius buvusiam vienam nosiniam garsui žymėti; 2) atsisakyta dviskaitos ir aibiskaitos, 3) keturių vietininko linksnių; 4) palaikius skoliniais, išsižadėta daug lietuviškų žodžių, išlikusių ir slavų, germanų, lotynų kalbose arba paminėtų žydų šventraščiuose; 5) kalba užteršta lietuviams svetimais gyvuliškais Ch, H, F garsais, 6) įteisintas šveplavimas (palatizacija) ir t. t.

Dabar kalbininkai remiasi priešinga, tik nutylima savaiminės pažangos prielaida. Nors jau drįstama pasakyti ir garsiai, viešai, tiesa, dar ne mokslinėje aplinkoje, o politinėje propagandoje, žiniasklaidoje, bet jau ir švietimo sistemoje. Nebeslepiama politika paleisti lietuvių kalbą „į laisvę“, išvaduoti nuo „kalbininkų priespaudos“, išlaisvinti iš „taisyklių varžtų“. Nes kalba yra gyva, todėl neva vystosi, turtėja ir tobulėja natūraliai, savaime.

Betgi savaime į natūrą — tai į sulaukėjimą, į entropiją. Net fizika, antai termodinamikos dėsniai aiškiai tą rodo. O kalba juk ne natūros, bet atvirkščiai — kultūros reiškinys. Ne savaiminis, o dirbtinis dalykas, sukurtas protu ir prižiūrimas sąmoninga valia, stropiai ir griežtai. „Paleistas“ (apleistas) toks kūrinys gali tik pražūti arba sulaukėti — iš kultūrinio virsti natūriniu. Kaip mustangas, kojotas, beždžionė.

Prielaida (aksioma, hipotezė) nėra įrodymas, bet neišvengiama pradinė dalis loginei sekai, jau įrodomoms išvadoms. Radus kokių nors prieštaravimų, tokią prielaidą iškart reikia taisyti arba visai jos atsisakyti, keisti kitokia. Bet kol kas neaptinku jokių prieštaravimo duomenų, vien patvirtinimus ir gausybės atitikimų darną, kai remiuosi priešinga priimtai prielaida — jog kalbos mūsų laikais nuolat prastėja. Ir kad kultūrinio žmogaus kalba buvo sukurta labai seniai, daug seniau už istorinius laikus. Gal dar tada, kai kultūrinis žmogus atsiskyrė nuo natūralių laukinių žmonių ir ryžosi imtis griežtos saviugdos, savęs veislininkystės ir mokslo. Todėl, kol nėra prieštaravimų, istorinėje kalbotyroje verčiau ieškoti ne įsivaizduojamų kalbos tobulėjimo apraiškų, o dėsningumų ir priklausomybių, kurias dera vadinti

Nutautėjimo raidos dėsniai

Nes tarties duslumas, šveplavimas, kalbos skurdumas ir tarša tėra bendro kultūros nuosmukio, smegenų nykimo, nužmogėjimo, beždžionėjimo reiškinio dalis. Kurio akivaizdumu patikėti mums trukdo technologijų pažanga. Nors jau ir interneto sprogimas užgesintas, ir lėktuvai keleivių nebeskraidina viršgarsiniu greičiu. „Pažangios atžangos“, kaip ir „natūralios kultūros“ aksiomas nesunku patikrinti ir matematiškai. Mokslo žinios juk yra dvasinis turtas: ne medžiaga, ne energija, ne gamtos ištekliai — žinios nesieikvoja, tik kaupiasi. Kiekvienas išradimas, atradimas, jo pritaikymo ir gyvenimo patobulinimo sumanymas nedingsta iškart sukūrus, perdavus kitam, išradėjui pasimirus, — o plinta, dauginasi ir kaupiasi žmonijos pažinimo aruode. Atitinkamai ir žmogaus darbo našumas, kūrybinis pajėgumas, gyvenimo kokybė palikuonims perduodamo protėvių indėlio dėka taip pat turi, jei nėra kokių naikos veiksnių, ne tik kauptis, bet ir daugintis. Todėl normali žmonijos pažanga turi būti panaši į geometrinę progresiją ar kokią kitą algebros funkciją — auganti spartėjančiai. Vadinasi, aritmetinė progresija arba net trypčiojimas vietoje (sąstingis) rodo didžiulę atžangą, kurią sukelia greta augantys pažangos atmetimo, proto niekinimo, teršimo, griovimo, švaistymo, neišnaudojimo, niokojimo, antikultūros mastai.

Kaip ten bebūtų, aiškiai ir iš anksto skelbti savo priimtas prielaidas yra būtina, jokia ne gėda. Priešingai — gėda slėpti savo prielaidas, apsimetinėjant, kad pavyko ką nors įrodyti absoliučiai, tiesiogiai vien iš duomenų. Prielaidos tėra prielaidos, nereikia išankstinio jų pripažinimo. Tereikia tyrinėti, varžantis su kitomis prielaidomis, kitais požiūriais (dogmomis, doktrinomis, hipotezėmis, konceptais, naratyvais, paradigmomis, postulatais, teorijomis), ieškant jų patvirtinimo arba paneigimo duomenų. Suabsoliutinimo klaida būdingai pasireiškia, pamirštant arba slepiant prielaidas — įplakant prielaidą į pačią išvadą ir taip verčiant teiginį besąlygišku (absoliučiu).

Kalbos filosofija ir dirbtinė, o ne savaiminė kalbos kilmė (Maceina Antanas).

Kalbos atžangà, vadinama evoliucijos pãžanga (Slavėnas Paulius).

Pidžinas — lietuvių kalbos nukultūrinimo politika (Labutis Vitas).

Kalbos reformos metmenys — e-peticija (Umbrasas Rytis ir Kudelis Rimas).

Mokykla nemoko rašyti, skaityti, dainuoti iš gaidų (Abarius Lionginas).

Mokslo amžiaus sutemos (Norvaiša Rimas, Corredoira Martín López).

Žmonija kvailėja, IQ nuolat smunka (USA NAS, NIH, CNN, NBC, „Time“).

Pažangos sprogimas užgesintas — interneto raidos dvidešimtmečio apžvalga.

Kultūrinė tauta — kilmė, veislininkystė, ugdymas, gamtamokslė tikyba.

Raidos kryptis, gerovės kūrėjai ir gavėjai (Palubinskas Vladas).

Prielaida mokslinio pažinimo pradmenyse (Palubinskas Vladas).