Priklausomybių atradyba

Ką ligšiol aptarę, atrodo savaime aišku, be reikalo tuščiažodžiaujame. Bet, atsivertę parūpusio vardažodžio buvusios bendrinės reikšmės (apeliatyvo) etimologijos žodynuose, nustebsime, teradę vos vieną kitą kilmės hipotezę, padrikus ir prieštaringus žodžių ir jų reikšmių ryšius. O juk tikėjomės pirma sisteminio supratimo, bendrų raidos reiškinių paaiškinimo ir bent pamatinių dėsnių mokslinio įrodymo. Kai iš tikrųjų net paruošiamosios užduoties — surinkti bendrašaknių žodžių aibės — baltistams ir apskritai indoeuropeistams vis nepavyksta. Ir savarankiški tyrinėtojai arba pasuka foneminės sonantikos aklikeliu, arba iš nevilties pasidaro išvadą, kad „žmogus gali ištarti ribotą garsų skaičių“, o „panašių garsų junginių, bet skirtingų prasmių indoeuropiečių kalbose yra begalė“, todėl kalbotyra neva menkavertė kilmei ir praeities tikrovei moksliškai pažinti.

Priešingai: istorinė ir lyginamoji kalbotyra tik menkai išnaudojama, diachroninė ir sintetinė lingvistika tėra kūdikystėje, dar neparodė savo galių, bet gyvoje indoeuropiečių kalboje tebeglūdi daugybė tikslių gilios praeities duomenų, objektyviai patikrinamų žinių apie buvusią gyvenseną ir galvoseną, apie svarbiausius įvykius, permainas ir sąveikas — daugiau ir patikimesnių žinių už archeologų, antropologų, genetikų hipotezes, juolab už propagandinius vienuolių metraščius ir politines istorikų interpretacijas. Ir tyrinėti lengviau, nes gimtosios kalbos specialistai esame visi, o kitų tarmių ir svetimų kalbų klausimams tikrinti šių laikų „pasauliniame kaime“ yra sparčių ir patogių priemonių. Tereikia kliautis savo galva ir laikytis mokslino metodo. Kodėl nepavyksta, kur kyla klaidos, kokie prietarai trukdo?

Kalba nėra raštas. Akivaizdu, tačiau dabartiniams rašto žmonėms labai sunku, kone beviltiška tai suvokti. Jiems atrodo atvirkščiai, kad kalba tėra išvestinė, antraeilė ir netiksli rašto išraiška, o tikslus ir tikras yra dokumentinis žodžio užrašas. Ypač lietuviai, išugdyti aiškios fonetinės savo rašybos, ir svetimkalbį šventraštį stengiasi stropiai deklamuoti paraidžiui. Gimtosios kalbos žodžius „vilkas ~ velka ~ valkatą“ dar atpažindamas kaip bendrašaknius (nors ieškodamas žodynuose kitus balsius pamirštų), ‹wielki ~ великий ~ волхв ~ Волхов ~ Volk ~ folk› suvokia jau nė nepanašiais žodžiais — raidės ir reikšmės juk visai kitos. Nors paraidžiui sunkiai ištariamas ‹beaucoup› tėra /bokū/, ‹beauty› tik /bjūri/, o ‹queue› viso labo /kjū/, bet ‹Moeotis› net akademikas savo monografijoje ir viešai laužydamas liežiuvį taria „Meotis“, nepaisydamas buvusių griežtų lotyniškos rašybos taisyklių, pagal kurias digrafa Œ reiškė dvibalsį /oi/ (Mojotys). Æ reiškė /ai/, bet lietuviškai profesoriaus sudeklamuotas Aitius (ÆTIVS) virsta neatpažįstamu Aetijumi. Net ir visai paprastu atveju, kai Stambulis tik pametęs galūnę, kodėl turi būti Stambulas, jei vertėjas buvusios galūnės nežino? Gal Kair tikrai „Kajyras“, bet kokiu moksliniu pagrindu ne Kairiai?

Balsas nėra raidė. Iš pažiūros ta pati raidė gali reikšti skirtingus garsus. Ir atvirkščiai: tas pats balsas įvairiose kalbose rašomas skirtingomis raidėmis — tikslią reikšmę raidei suteikia rašybos taisyklės. Tos rašybos taisyklės kiekvienai kalbai skiriasi, dar keitėsi praeityje, istorijos tėkmėje. Bet ir paskirose tarmėse, kalbose, net tos pačios kalbos dalyse ištarimas dažnai skiriasi, pagal savus tarties dėsningumus, todėl žmogui tapatumas lengvai suvokiamas. Kalbotyroje tai vadinama „būdinga kaita“, pristeigta biurokratinių neva mokslo terminų „disimiliacija“, „opozicija“, „apofonija“, „metatonija“, „abliautas“, kitų. Bet kaita nėra dėsnis. O dar tik užuomina, kad čia gali būti kokia nors priklausomybė. Gerai padirbėjus, kruopščiai išnagrinėjus gal pavyktų tiksliai apibrėžti tos kaitos aplinkybes ir sąlygas, nustatyti virsmo kryptį, galop surasti ir įrodyti priežastį — tokiu būdu jau moksliškai atrasti dėsnį.

Mokslo yra tiek, kiek atrasta dėsnių. Vaizdas negali būti aiškus, o teiginiai neprieštaringi, kai dėsnių paieška nekeliama pamatiniu, svarbiausiu uždaviniu mokslinio pažinimo srityje. Nei autoritetų, nei daugumos nuomonė, nei pritarimai, pagyrimai, nei supeikimai, išjuokimai mokslinės vertės neturi. Vertę turi tik logika, duomenys ir dėsniai. Be sisteminės metodikos pavienius baltistų spėliojimus dabar pratęsia jų tarpusavio ginčai ir užbaigia vyresnybė: kieno išvada atitinka politinį užsakymą, pagrindimas atrodo įtikimiausias, panašiausias į daugelio nuomonę, jis vadinamas mokslininkų priimtu išaiškinimu. Betgi mokslas remiasi ne autoritetais, o dėsniais — nešališkomis (objektyviomis) ir neišvengiamomis priklausomybėmis. Žodžių raida, aplinkybės, kuriomis keitėsi kalba, kaitą lėmę įvykiai, pokyčių priežastys, kryptis, visuomenės sąlygos kalbotyroje dabar beveik netyrinėjamos. Dėsnių istorinėje gramatikoje ligšiol atrasta visai nedaug, ir tie patys mažareikšmiai, menkai pagrįsti, išimčių daugiau kaip taisyklių. Kai moksliniu požiūriu dėsnių paieška yra svarbiausia, norint ką nors išsiaiškinti pagrįstai, įrodomai, nešališkai, patikrinamai. Po to taikant raidos dėsnius, jau galima gana greitai ir be didesnių klaidžiojimų atpažinti tiriamų žodžių ištarmę ir reikšmę senovėje, prieš pasikeitimą.

• Kas yra įrodymas ir ko negalima pripažinti įrodytu bei ko negalima atmesti.
• Istorinė gramatika — ištirti nutautėjimo raidos dėsniai.
• Lyginamoji kalbotyra — kalbų virsmo tarp tautų dėsningumai.
• Kalba nėra raštas, asmenvardis nėra grafinis ženklas, o balsu ištartas žodis.
• Ką paneigė teismas — neįmanoma mišri rašyba be rašybos taisyklių.