Tanais Donas
Naujausiame mokslinio žurnalo „Postulatas“ lapkričio mėnesio 11 numeryje — vėl mūsų istorinės kalbotyros žymūno Olego Fedčenkos apybraiža, šįkart apie lietuviškus Dono vandentakos upėvardžius (tik stambesnius, virš šimto kilometrų ilgio). Donas — toliau Rytuose už Dniepro, dydžiu penktoji Europos upė. Dono baseiną Rytuose riboja pati Volgos vaga — žemiau Kazanės Volga beveik neturi jokių dešiniųjų intakų iš Vakarų. Tik patį šiaurinį Dono aukštupį yra drįsęs tyrinėti Toporovas, dar keletą aukštupio intakų atsargiai buvo palietęs Jujūkinas. Daugumos kitų Dono upėvardžių kilmė ir buvusi bendrinė reikšmė ligšiol buvo neaiški. O Fedčenka, išnagrinėjęs ir likusias, dažniausiai tiurkiškas etimologijas, parodė visišką jų nepagrįstumą.
Олег Дмитриевич Федченко: «Балтская гидронимия Подонья» — «Постулат» (ISSN 2414-4487) 2020 г. №11 — 33 upės, 30 šaltinių, 11 puslapių.
Šia apžvalga nesiekta įrodyti visapusiškai iki galo (tam reiktų paskirų apybraižų kiekvienai upei), tik atkreipti dėmesį, kad etimologai visai nesidomi lietuvių kalba, tarsi ten senovės lietuvių (indoeuropiečių) negalėję būti, viešpatavę klajokliai. Gerai išnagrinėjęs lietuvių žodyną ir Rikio Derkseno etimologinį žodyną tekėjimo srityje, Fedčenka dažniausiai randa galimą upėvardžio paaiškinimą lietuviškai. „Prūsų“, „jotvingių“, „indoeuropiečių“ rekonstrukcijas irgi žino, cituoja, palygina, bet kliaujasi tikra, gyva ir mažai tepasikeitusia reliktine kalba. Laikydamasis dar trijų sąlygų:
- žodis turi apibūdinti tiriamos upės — ne kalno, medžio, paukščio, žvėries savybę;
- turi būti esamojo laiko vienaskaitos trečiojo asmens kilmės veiksmažodis tekėjimui arba vagojimui apibūdinti;
- patikrai dar reikia surasti bendravardžių arba bendrakilmių — panašios darybos ir tos pat šaknies upėvardžių dabartinėje arba buvusioje Lietuvoje.
Olegas man neprieštarauja, kad toks tyrimo metodas kartais per siauras — nevertinant dar upės pritaikymo, jos naudos žmogui bruožų, o aš savo ruožtu pripažįstu, kad jo metodika teisinga, turi būti priimta pagrindu ir taikoma pirmiausia. Išvis, toks baltistikos tyrimo mokyklos kūrėjas turi būti pagerbtas Lietuvos mokslų akademijos užsienio garbės nariu. Kartu su 2015 m. Leideno universitete išleisto lietuvių kalbos etimologinio žodyno autoriumi švedu Rikiu Derksenu, kurio puikiu veikalu Lietuvos istorikai nei kalbininkai ligšiol nesiremia ir necituoja.
Antikos laikais Donas dar vadintas Girgys arba Tanais (Τάναϊς). Nesu girdėjęs rimtos Ταναις etimologijos, Tenais aiškiai nerimtas „atlietuvinimas“. Reiktų patyrinėti, spėju, kad tai ne Dono, o jo intako Donaicio dusli tartis, būdingai apvertus A~O. Tuo pat vardu buvo vadintas senovės graikų polius Donaicio senvagės žiotyse — Donaiciai (Ταναις). Donaicis yra stambiausias Dono intakas, rusiškai vadinamas Северский Донец (nes yra ir kitas Dono intakas Донец). Lietuvių kalba tas Severiškių Donaicis oficialiai sunormintas… „Šiauriniu Donecu“. Nors Severiškių Donaicis teka piečiau Dono, ir Severiškių Naugardas (Новгород-Северский) yra gerokai piečiau už Vilkių Naugardą (Великий Новгород) Šiaurėje, už Naugarduką dab. Baltarusijoje ir net už Žemutinįjį Naugardą (Нижний Новгород) Volgos ir Okos santakoje. Severiškiais buvo vadinti žmonės, bendrinis žodis gal vieno kelmo su Svieriais, Svyriais, Svirskiais. O kad Antikos laikais Ταναις vadintas ne Donas, bet Donaitis, įrodo Klaudijaus Ptolemajaus „Geografijoje“ aprašytos upės Ταναις šaltinio ir žiočių koordinatės.