Pradžios knyga

Nesulaukiau padėkų nei susidomėjimo baltistikai ir visai indoeuropeistikai svarbia romanų kalbotyros klasiko Tulūzės universiteto profesoriaus Žozefo Angladės „Prancūzų istorine gramatika“, bet naujos radybos tai jau būtinas šaltinis užlopyti žinių spragai — visų bendram išprusimui, ne tik istorikams, etimologams, etnologams, filologams, kultūrologams ir teologams. Šaltinis nėra slaptas, bet Lietuvoje kažkodėl nežinomas, neminimas, nedėstomas universitetuose nei seminarijose.

425 metais Filostorgijaus išleista „Bažnyčios istorija“ (Φιλοστοργιος: «Εκκλησιαστικη ιστορια») yra lietuvių krikšto „Pradžios knyga“. Ne vien apie teorinius pirmųjų krikščionių ginčus ir susitarimus, bet ir atskleidžianti nutautėjimo eigą, šventų žydų, germanų, slavų krikščionišką kilmę.

Amžininko liudijimas nepalyginamai svarbesnis už Rimberto, Kvedlinburgo metraščius, „Būtųjų laikų sakmę“ ir panašius tūkstantį metų vėlesnius atpasakojimus, gandus ir propagandinius prasimanymus. Įvykiai žymiai ankstesni už frankų, lenkų, rusų krikštą. Žinių šaltinis daugiau kaip šimtmečiu senesnis ir už 551 m. Jordanio „Getiką“ (Jordanis rėmėsi iki mūsų dienų nebišlikusiomis Aulaviaus ir Kaisiadoriaus getų istorijomis bei giesmėse dar buvusia gyva tautos atmintimi).

Medžiagos tautotyrai dvylikos knygų epitomyje daugybė, tai apsiribosiu tik keliomis glaustomis ištraukomis be paaiškinimų, nes tektų plėstis paskiromis apybraižomis kiekvienu klausimu.

Senosios Skitijos getai dabar vadinami gotais

Filostorgijus: „Bažnyčios istorija“ — 425 m. 2 kn. 20 psl. 5 str.

Filostorgijus („Bažnyčios istorijoje“), kaip ir Šv. Izidorius („Etimologijose“, „Gotų istorijoje“), senamadiškai tapatino skitus, getus ir gotus, kurie, be abejo, buvo trys skirtingos tautos. Kaip ir jo amžininkai, Filostorgijus jo meto barbarus pateikė kaip klasikiniuose veikaluose minimos tautos palikuonis.

Filostorgijaus vertėjas Pilypas R. Amidonis SJ — 2007 m. 20 psl. 13 išn.

Galatija šiais laikais vadinama Galiais (Galatia is nowdays called “Gaul”)

Filostorgijus: „Bažnyčios istorija“ — 425 m. 1 kn. 8 psl. 5 str.

Vakarų Galaitiai yra Galiai (Gaul, which is western Galatia)

Filostorgijus: „Bažnyčios istorija“ — 425 m. 2 kn. 16 psl. 1 str.

Hunai seniau buvę vadinti niauriais

Filostorgijus: „Bažnyčios istorija“ — 425 m. 9 kn. 131 psl. 17 str.

Hunai yra tie patys Herodoto minėti niauriai (the Huns are identified with the Neuri of Herodotus)

Filostorgijaus vertėjas Pilypas R. Amidonis SJ — 2007 m. 132 psl. 34 išn.

Hunais dabar įprasta vadinti niaurius (Huns: used to be called Neuri)

vardų rodyklė Filostorgijaus „Bažnyčios istorijai“ — 425 m. 275 psl.

Niauriai yra ankstesnysis hunų vardas (Neuri: former name of Huns)

vardų rodyklė Filostorgijaus „Bažnyčios istorijai“ — 425 m. 279 psl.

Hunus azijatais mongoloidais dabar vadina visi, karštu įsitikinimu. Bet niauriai, priešingai — Vidurio Europos šiaurinėje pusėje, už abiejų Bugų pervalkos. Kur dar ir Antikos pabaigoje tyvuliavo Sarmatų (Salmaitių) marios — Nemuno, Dniepro Priepętės, Įstios Vakarų Bugo Niauros aukštupių šaltinis ir laisva vandens vieškelių sankryža Europos viduryje.

Niauriai toje vietoje minimi jau seniausiuose rašytinės istorijos šaltiniuose. O kaip rodo istorinė kalbotyra, Pietų kraštuose Antikos laikais niauriais plačiąja prasme buvo vadinti visi lietuviai, visa Didžioji Europos sengirė. Dėl ryškaus skiriamojo jų kalbos bruožo — niaurojimo, nosinės tarties. Kuri Pietuose jau buvo išnykusi.

Gauniai (kauniai, kuiniai, guiniai) šveplai hunais vadinti dėl kito ryškaus skiriamojo senovės lietuvių požymio — mūsų kariuomenė būdavo raita (kavalerija), sijonuotų Antikos pietiečių vadinta kentaurais (pusiau žmonėmis, pusiau žirgais). Hunų etimologiją iš gaunių esu atsekęs ir paaiškinęs 2017 m. apybraižoje „Gauniai“.

Vis kartoju: jei ir toliau taip plauksime pasroviui, jau netrukus sužinosime, kad ir Žalgirio mūšyje civilizuotą Šventosios Europos sąjungą sumušė neaprėpiamos klajoklių azijatų mongoloidų ordos, pavergusios dar neapšviestus Rytų Europos miškinius barbarus. Juk visi žino, kad Vytauto gvardija buvo totoriai.

Europa Filostorgijus čia vadina Trakijos provinciją. Taip pat Europa jis vadina ir visą žemyną šiauriau, abi prasmes vartoja pakaitomis be jokio perspėjimo.

Filostorgijaus vertėjas Pilypas R. Amidonis SJ — 2007 m. 20 psl. 14 išn.

Eljėnus ir eljenikus pervadinau pagonimis, ne graikais.

Filostorgijaus vertėjo Pilypo R. Amidonio SJ pratarmė — 2007 m. XXV psl.

Elėnais save vadina dabartiniai graikai. Elada Pietų Europą mėgsta vadinti ir kiti, o klasikinę Antikos kultūrą helenizmu sutartinai vadina visi. Nors Antikos laikais sąvoka dar nebuvo apversta, kultūra buvo vadinama agrotechnika — sugebėjimas dirbti žemę, auginti veislinius javus, linus, daržoves, prijaukintus gyvulius, išlaikyti negendančias maisto atsargas, išmanyti pieno, mėsos, medaus gaminių technologijas. Kultūrinė tauta — sėsliai ant savo tėviškės žemės stambiais šeimos ūkiais dirbantys veislininkai ir artojai (arėjai, ariai), verpėjos ir audėjos, kalviai ir staklininkai, pastatų ir vežimų dailidės, tiltų ir laivų statybos nuosavos pramonės meistrai, račiai ir raiteliai.

„Bažnyčios istorijos“ vertėjas ir redaktorius Amidonis suprato, kad Filostorgijus elėnais vadinęs ne graikiškų polių miesčionis griekius, o būtent kultūrinės tautos ūkininkus. Sodžių žemdirbius valstiečius, kitaip dar vadintus pagonimis — žmonėmis po raito ginkluoto gauniaus (kauniaus) vėliava „Pagonia“. Tautovardžių vagystę ir propagandinį sąvokų apvertimą teroristinių kryžiaus karų metu esu pastebėjęs senokai, bet čia radau ir tvirtą liudininko pripažinimą.

Švietimo sistemos išugdytas ir žiniasklaida pasitikintis skaitytojas nustebs, kuo čia dėti turkai, arabai ir kiti Azijos gyventojai, juk indoeuropiečių prokalbės nebeliko dar priešistoriniais laikais. Ne, iki krikščionybės lietuviškai kalbėjo visa Europa (išskyrus kai kuriuos pakraščius) šiauriau Romos imperijos, o padilusiomis tarmėmis ariai dar susišnekėdavo ir Pietuose: Trakų, Ponto, Prapončio, Bitynės, Galių, Sūrijos, Palestinos, net Tėbų kraštuose, o ypač punių Laiviuose (foinikų – finikiečių Libane). Yra išlikęs ir Filostorgijaus amžininko Šv. Jeronimo (Jaramino, Eremino, Eliamino) liudijimas, kad ir Vakarų Europoje, ir Azijoje galiai (galietiai, galaitiai, galatai) šnekėję ta pačia kalba:

В комментарии к «Посланию к галатам» апостола Павла Св. Иероним попутно замечает, что у галатов (в Малой Азии) язык почти такой же, как у племени треверов (район г. Трира в Германии). Это замечание ценно тем, что Иероним в Трире жил в 370 г., в Галатии побывал в 373—374 гг., а комментарий датируется 386—387 гг.

А. А. Королёв: «Древнейшие памятники ирландскoго языка» (Москва, «Наука», 1984 г. 209 с.) 101 с.

Džiugi dovana tautai Kalėdų išvakarėse. Deja, „Bažnyčios istoriją“ 2007 m. angliškai išleidusi „Biblinės literatūros draugija“ uždraudusi ją laisvai rodyti internete. Bet germaniški vertimai labai iškraipyti, įtikinėjant, kad gotai kalbėję germaniškai dar prieš krikštą, kad tautų buvusi daugybė. Garbės reikalas yra išversti lietuviškai tiesiai iš originalo oficialia Romos imperijos graikų kalba mokslo tiesos labui.