Lęgua

Balsių platėjimas su priebalsių kietėjimu

Balsio E→A raida

E → A

Įtempto siauro uždaro balsio atpalaidavimas ir išplatėjimas

Sąvoka

Kilmės požiūriu Aa ir Ee yra tas pats balsis, tik tariamas kietai arba minkštai: mėginant A tarti minkštai, gausis E, kurio ištarti kietai nepavyks — gausis A. Tačiau kalbotyroje kietumu arba minkštumu įprasta apibūdinti priebalsius, o balsių ši savybė vadinama įvairiai, keliais kitais būdvardžiais: uždaras – įtemptas – priekinis – siauras E atitinka atvirą – laisvą – užpakalinį – platų A.

A-E-Y balsių anatomija
Balsių A ÷ E įtampą (uždarumą, siaurumą) atitinkanti liežiuvio padėtis.

Istorinėje kalbotyroje svarbu suprasti, kad ši balsio savybė tiesiogiai priklauso nuo prieš jį tariamo priebalsio kietumo arba minkštumo: po minkšto priebalsio neseka ištarti tikro A ir atvirkščiai, po kieto G bus „garas“, o po minkšto — „geras“.

Daugelį klaidina iš esmės fonetinėje lietuvių rašyboje padaryta išimtis raidei i — ji reiškia ne tik trumpąją balsę, bet dažnai ir išvis ne balsę, o tik netariamą ženklą, nurodantį prieš i užrašytą priebalsę (tad ir po i užrašytą balsę) tarti minkštai. Todėl lietuviška rašyba ia niekada nėra dvibalsis ir niekada balsis a — nes visada tai balsis e. Antai ne vien jaunimo esemesine rašyba realei = realiai, neukesi = niaukiasi, kewle = kiaule! Abiem būdais tartis užrašyta tapati — tariama vienodai, skiriasi tik rašyba.

Priežastis

Balsio E→A išplatėjimas ir priebalsių kietėjimas yra bendro tarties stabarėjimo apraiška ir ryškus žmogaus nukultūrėjimo, sulaukėjimo, „natūralios humanizmo evoliucijos“ padarinys. Kultūrinio žmogaus „indoeuropiečio“ tartis nėra išsivysčiusi savaime, o buvo išlavinta dirbtinai — įtempiant balso stygas ir liežiuvį, sukeliant veido olų aidą ir taupant orą giedoti visa jėga pratisai. O kasdien nebegiedant, griežtai nebeugdant vaikų tautos atmintimi ir doros papročiais, nebeliko priežasties kalbos padargų įtampai, liežiuvis atsipalaiduoja, balsio E tartis vis dažniau išplatėja iki A.

Padėtis

Švietimo vadovėliuose balsiai Aa ir Ee pristatomi kaip ir raidės, tarsi ia ÷ e būtų ne tas pats, o visai kiti balsiai. Tik mokant tokios priebalsių minkštinimo taisyklės:

5. Visi lietuvių bendrinės kalbos priebalsiai prieš priešakinės eilės balsius i, į, y, e, ę, ė yra minkšti, pvz.: lyti, tekėti, bėrė. Priebalsiai [l’], [t’], [k’], [b’] ir [r’] šiuose žodžiuose tariami minkšti.

Urbanavičius Algimantas: „Gerbkime žodį“ Fonetika: Balsių tarimas 2003 m. 851 p.

Istorinėje gramatikoje pripažintas skirtingų balsių ia ÷ e ištarimo „supanašėjimas“:

Nepriešakiniai balsiai po joto ir minkštų priebalsių linkę priešakėti, plg. poras sulà ‖ siūlė, siùsti ‖ siųsti, lóva ‖ lióvėsi, lúobas ‖ liuõbti. Taip yra todėl, kad tiek priebalsių minkštumą, tiek balsių priešakėjimą lemia tas pats liežuvio vidurinės dalies artėjimas priešakinio gomurio link. Taigi čia esama tam tikro garsų panašėjimo, arba asimiliacijos. Labiausiai ji palietė balsį a, kuris kalbamojoje pozicijoje tiek supriešakėjo, jog nesiskiria nuo e. Antai rašome kraũjas, sáuja, valdžià, bróliai, svečiaĩ, jám, sáują, su bróliais, bet tariame kraũjes, sáuje, valdžè, brólei, svečeĩ, jém, sáuję, su bróleis.

Zinkevičius Zigmas: Lietuvių kalbos istorinė gramatika 1 t. 1980 m. 165 § 114 psl.

Priebalsį Jj galima ištarti ir kietai, nors taip — jotas nelinkęs kietėti: dažniausiai, kaip ir netariamas i, jotas taip pat būna minkštumo veiksnys.

Kuriuose žodžiuose senesnis a-, kuriuose e-, nustatoma tik atlikus lyginamąją-istorinę tų žodžių analizę. Tačiau reikia atsargiai remtis kitų baltų ir slavų kalbų duomenimis, kur a- ir e- gali būti sumišę.

ten pat, 166 § 115 psl.

Teisingas ir svarbus perspėjimas — deja, iškart darant ir tą ką tik pasmerktą klaidą: E neva išvestinis (antrinis, vėlesnis), nes A pastebėta bendrašakniuose senovės graikų ir lotynų žodžiuose. Įrodinėjimas tuo ir baigiasi. Kodėl? Nes išvadon įplakta nutylėta, matyt turinti būti savaime suprantama ir neginčijama prielaida, kadgi antikinės kalbos yra nepalyginamai senesnės už lietuvių kalbą ir už tautą.

Lietuvių kalbos istorinė gramatika
Zigmas Zinkevičius: Lietuvių kalbos istorinė gramatika 1 t. 166 § 116 psl.

Patikra

1. Kieta E yra A, minkšta A yra E, raidžių junginys ia lietuviškame rašte nėra dvibalsė, visada tariama kaip balsis e. Tuo įsitikinti užtenka pasimankštinti įvairiai ištarti pačiam, o kilus ginčui galima tiksliai išmatuoti akad. Alekso Girdenio įkurtos fonetinės laboratorijos prietaisais Vilniaus universitete.

2. Kuo seniau, tuo lietuvių kalbos (ir kitų kalbų) tartis buvusi tikslesnė, lankstesnė ir minkštesnė. Bene aiškiausiai tą rodo lotyniškos priebalsės Ll, graikiškos Λλ istorinė raida: ji visada tariama minkštai, bet, mirštant aukšto lygio klasikinėms kalboms, randantis naujoms ir prastėjant moderniosioms kalboms, plito švepla ir kieta nekultūrinė tartis — kol XVIII amžiaus pabaigoje Vilniaus vyskupo Masalskio pirmininkauta valstybės edukacinė komisija (pirmoji pasaulyje švietimo ministerija) įsteigė lenkiškam raštui ir kietos tarties raidę £ɫ, vėliau virtusią Łł – kietu šveplu B (Ў).

3. Aa abėcėlėje ir Αα alfavytoje buvo jau Antikos laikais, todėl nerandu tvirtų duomenų ir nedrįstu spėti, kad balsio A pradžioje išvis nebuvo. Tačiau nagrinėjant paskirų žodžių kilmę, dažniausiai nesunku atsekti jų balsių raidą. Kadangi kryptis ir priežastis atskleista ir pagrįsta patikimai, tai E→A galima laikyti ne tik būdinga kaita, bet ir aiškiu nutautėjimo raidos dėsniu.

Žodynėlis

Keliolika paprastų balsio E→A virsmo pavyzdžių:

Dvibalsio EI→AI virsmas dėl balsio E→A prastėjimo:

Dvibalsio IE→IA prastėjimas dėl E→A (ir priebalsių kietėjimas):

Kursai ← kursei (kurſey), taip ← teip (teyp) rašyba maldai „Tėve mūsų“ 1660 m.
Tėve mūsų 1660 metais