Lęgua

balsė, balsis, vocalis, vokalizmas

Istorinė balsių raida

Balsiai

Sąvoka

Balsiais vadiname gerklėje esančiomis balso stygomis skleidžiamus garsus, žymimus a, e, i, o, u ir panašiomis raidėmis. Raidė lietuvių kalboje yra moteriškos giminės daiktavardis, o garsas — vyriškos, todėl ir žmogaus garsus atitinkamai vadiname balsiais, o raides — balsėmis (ir dvibalsėmis, priebalsėmis, kt.).

Kartu su balsu, bent „redukuotuoju“ pusbalsiu ә, tariami ir kai kurie priebalsiai: „balsieji“ (sonoriniai) l, m, n, r, gerklinis barbarizmas (guturalinis faringalas) h bei skardieji d, g, z, ž priebalsiai. Iš jų ypač pratisas zvimbimas zzz skardumu kone prilygsta balsiui, tačiau elgsenos ypatumais net ir z laikosi priebalsio taisyklių, todėl jų raidos dėsningumus aptarsime priebalsių gramatikos skyriuose.

Gerklė ir balso stygos balsiams ir skardiems priebalsiams ištarti.
Gerklė ir balso stygos balsiams ir skardiems priebalsiams ištarti.

Kiek yra balsių, tiksliai atsakyti neseka, penki (a e i o u arba a ė y o ū) tėra susitarimo skaičius, nes skiriasi jie nevienodai. Ir tie patys dažnai būna nevienodo ilgio, pločio, aukščio, storio, skirtingai ištariamas kirčiuotas ir nekirčiuotas balsis, lietuvių kalboje dar tvirtaprade arba tvirtagale priegaide. Dabartinėje lietuvių kalbos gramatikoje teigiama, kad bendrinėje lietuvių kalboje yra dešimt monoftongų: šeši iš jų ilgieji ir keturi trumpieji, neskaitant nelietuviškos kilmės trumpųjų internacionalizmų è [ɛ] ir ò [ɔ], kaip žodžiuose blòkas ir mètras. Bet istorinėje kalbotyroje svarbiau įsidėmėti, kurie balsiai tarpusavyje panašūs, kurie iš jų pradiniai ir tarpiniai.

Šiame tinklapyje išguldyta balsių istorinės kaitos būdų santrauka ir rodyklė į išnagrinėtus raidos dėsnius, jų pagrindimą, pavyzdžius.

E → A

Balsio E→A išplatėjimas, kaip ir priebalsių kietėjimas, yra bendro tarties stabarėjimo apraiška ir ryškus žmogaus nukultūrėjimo, sulaukėjimo padarinys. Kadangi kryptis ir priežastis atskleista ir pagrįsta patikimai, tai E→A galima laikyti ne tik būdinga kaita, bet ir aiškiu nutautėjimo raidos dėsniu. Eižėti → aižėti, gelbėti → pagalba, šelpti → šalpa, segti → sagtį, lietviai → liatviai → latviai ir kiti, plačiau — atskirame 29 skyriuje Balsio E→A raida.

A ↔ O

Nutautėjant balsis A pavirsta balsiu O ir priešingai — O apsiverčia balsiu A. Virsmas ryškus ir visuotinis, bet indoeuropeistai ligšiol neperpratę šio dėsnio ir pačiam dar neateina į galvą nė spėjama prielaida, kokia šio virsmo priežastis ir sąlygos. Todėl dėsniu vadinti negalima, bet aptarkime atskirame 33 skyriuje Balsio A↔O apvertimas — turėkime vilties išsiaiškinti.

O ÷ U

Balsių Oo ir ŪUuū kaita nėra dėsnis — jau vien todėl, kad nėra vienos virsmo krypties, tad nėra ir aiškios priežasties, būtino ryšio su padariniu. Nors U → O virsmas yra ryškus Pamario tarmėje, jį žinoti verta lyginamojoje kalbotyroje, nes neretai pasi­reiškia vertimuose, nagrinėjant atitikmenis kitose kalbose. Keliasdešimt pavyzdžių:

Dažnai čia dar įsimaišo A÷O kaita, antai stulpas, stub, стуб latviškai yra stabs, Bolgaria ÷ Balgaria ir pan. Bet giliau patyrinėjus dažniausiai išaiškėja, kad tiesioginio O→U nei U→O virsmo nebūta, tai tėra buvusio dvibalsio UO (OU, AU) naikos padarinys. Antai žodis budrumas ir бодрость abu kilę iš jaudrumo, jaudulio (*uodulio, *vuodrumo); žodžiai stalas, стул, стол, столб, στηλη, stulpas susiję su aibiskaitiniu *stuoluo, *stuolva, *stuoluva (stulpuva – keli stulpai, šulai); o governantė, gubernija ir gubernatorius — iš veiksmažodžio gaubti, gauvinti (gaivinti, globoti). Todėl išsamiai ir tiksliai šį kalbų raidos dėsnį išnagrinėsime ne balsių kaitos, o dvibalsių naikos skyriuje.

U → A

Panašiai būdinga, bet nedėsninga yra ir balsių ŪUuū kaita su Aa, nors pirmuoju žvilgsniu kryptis iš U į A čia atrodo nuosekli:

U→A nenuoseklumo priežastis ta pati, kaip ir jau minėtų Bulgarija ÷ Balgaria, stulpas ÷ stabs pavyzdžių ankstesniame U÷O skyrelyje — šių balsių kilmė iš buvusio dvibalsio UO (OU, AU). Antai tapa tėra sunykusiu dvibalsiu tuopa: tai patvirtina kitu dvibalsio nykimo keliu atsiradęs antras šio medžio vardas topolis, slavų kalbose тополь, topol, topoľ, topola, топола, тополя, таполя. Todėl ir šis virsmas tiksliai bus atskleistas ir pagrįstas ne balsių kaitos, o dvibalsių naikos skyriuje. Ir balsų A÷U ir O÷U dėsningumą gal tiksliau būtų laikyti vienu U ÷ A↔O virsmu, kur A ↔ O jau yra kitas, nepriklausomas, 33 skyriuje aptartas virsmas.

U → Y

Lietuvių, sanskirtos, kitų senovės kalbų balsį ŪUuū graikai tarė taip pat, bet po permainų tą pačią balsę Υυ pradėjo tarti kaip dabar lietuvių Yyi — tokia tartis iš graikų išplito ir lotynų, slavų, kitose kalbose:

Bendroji šios kaitos priežastis yra lietuvių („indoeuropiečių“, pradinėje) kalboje buvusio dvibalsio UO (OU, AU) prastinimas balsiu U arba Y. Tačiau graikiška alfavyta, lietuviškos priesagos ir kai kurie kiti duomenys rodo, kad slavų paveldėtoje senovės graikų tartyje būta ir tiesioginio U→Y virsmo Antikos laikais, įteisinus Romos imperijoje krikščionybę. Tarties atitikimas toks nuoseklus ir taisyklingas, kad jį dera vadinti dėsningu reiškiniu ir aprašyti atskirame balsių U→Y virsmo 36 skyriuje.

Prieš L, R

Tiksliausi, raiškiausi, labiausiai išlavinti kultūrinio žmogaus priebalsiai buvo skardieji dvigarsiai dzeta dz δζ, gz γξ ir itin minkštas l λ. Laukiniai klajokliai ir nutautėliai miesčionys tarnautojai neišlavintu savo liežiuviu nesugeba aiškiai švariai ištarti skiemenų su tokiais priebalsiais. Tarčiai prastėjant, dvigarsiai nyksta, skardūs priebalsiai duslėja ir kietėja arba šveplėja, virsdami šnypščiamaisiais, o minkštasis l virsta jotu j, beveik netariamu h, arba kietuoju ł, treliniu r, gerkliniu hr, galop neaiškiu pusbalsiu ә. Kadangi jau senovėje raštininkai buvo miesčionys poliečiai, tai nevienoda tokių skiemenų rašyba radosi dar Antikos laikais. O lietuvių kalboje A ÷ E ir kitų balsių kaitą prieš L, R jau XIX a. aprašęs lingvistas Augustas Leskynas (Leskien, 1840-1916):

Įdomesni vardažodžiai:

R priebalse rašomi buvę dvigarsiai, dabar tik pusbalsiai Ә:

Daiktavardžių artikeliai:

Žinynai