Nosinės tarties išnykimas

Sąvoka

Tikras nosinis garsas tėra vienas — jį taisyklingai tariant, neturi būti girdimas nei priebalsis n (m), nei joks balsis. Kadangi visos nosinės raidės ą ę į ǫ ų reiškia ir atitinkamus balsius, tai gryną nosinį balsą čia žymėsime graikiška raide η (eta) — senovėje lygtai buvusia nosine. Tikro nosinio balso raidė paskiru pavidalu dar išlikusi sąskrtoje, devanagari raštu — ॐ (om).

Nosine tartimi (nasaline fonetika) vadinti nėra tikslu, nes niaurojama nei pučiant orą per nosį, nei uždarius nosį ryklės vožtuvu (minkštąja gomurio dalimi, jo liežiuvėliu) arba kitokiu būdu. Išvis nosies reikšmė niaurojant yra menka.

Veido skruostų, kaktos, gilesnių akytkaulio ir pleištkaulio olos (sinusai) yra didesnės už nosies urvelius, bet joje visos prienosio añtys susisiekia į vieną kaukuolės tuštumą su įvairiomis pertvaromis ir kišenėmis. Tos tuščiõs kaulinės ertmės paskirtis — kartu su krūtinės plaučiais, kuriuose taip pat yra daugybė oro pūslelių (alveolių) ir gerklės vamzdelių (bronchų), atsiliepti į kaklo gerklose (larynx) balso stygomis išgaunamą garsą, sukelti aidą ir virpulį (rezonansą), taip sustiprinant ir suderinant skambesį. Panaši yra kanklių, smuiko, būgno, kitų muzikos instrumentų tuščios dėžės (rezonatoriaus) paskirtis.

Priežastis

Kultūriniam žmogui už susikalbėjimą svarbesnis aukštesnio lygio kultūros reiškinys — susigiedojimas. Tautos giesmės sukurtos eiliuotai ir harmonizuotai — ne skaityti ir deklamuoti iš rašto, o susidainuoti kartu ir kasdien, iš atminties, ne vien per iškilmes. Tokio visuotinio nuolatinio giedojimo nauda didžiulė ir keleriopa:

1. nuo vaikystės perprantami svarbiausi muzikos dėsniai, išsiugdoma estetika, poetinė nuovoka ir kalbos dainingumas, išmokstama eilėdara, kasdienių sakinių daryba ritminiais posmais ir rimuotais sąskambiais;
2. išsilavinama susidainuoti švariai, skambiai ir darniai — kiekvienam sava gija;
3. tautos papročiai ir doros normos giesmėse tobulai atstoja bet kokius įstatymus;
4. dažnai kartojamose giesmėse išsaugoma patirtis, išmintis, nenutrūksta tautos atmintis — giesmės tobulai atstoja bet kokius metraščius ir istorijos vadovėlius;
5. giesmėse kaskart atgyja lemtingi praeities įvykiai, savitarpio supratimas, ryžtas ir paguoda — giedojimas yra tobula susitelkimo priemonė tvirtai bendruomenei;
6. darnūs sąskambiai suvirpina kūnus (rezonansas), suderina sielas (katarsis), svaigina — giedojimas tobulai atstoja svaigalus, stiprina sveikatą.

Turintys erdvias veido olas (jos labai nevienodos) ir išlavinę savo balsą žmonės sugeba giedoti garsiai ir pratisai, nedūsdami pritrūkę oro, sodriais ir švelniais tembrais, plačiu dažnių ruožu, susiderinę švariu ir skambiu gaudesiu. Niaurojantys žmonės kalba raiškiai, aiškiai ir viešumoje, tinka vadovauti žygiui „karininko balsu“.

Raida

Senovės graikais dabar vadinami Pietų Europos ir Artimųjų Rytų miesčionys (poliečiai) Didžiosios Europos Sengirės gyventojus vadino niauriais (νευροι) — matyt, tada patys nebeniauroję, nors graikų rašte buvusios nasalinės fonetikos liekanos ryškios. Dar gana ryškios buvo ir pirmųjų slavų šventraščiuose. Nosinė tartis išlikusi gyva sąskrtoje: devanagari rašte ji žymima tašku virš raidės, vadinamu anusvara ं, seniau dar paryškinant lankeliu po juo — anunasika ँ. Anatolių, asirų, persų rašto paminkluose niaurojimo požymių mažiau, nors ilgųjų balsių ir skardžios tarties ženklų išlikę.

Su krikščionybe bažnyčia įdiegė svetimą kalbą be niaurojimo, su nekultūriniais garsais — kuriuos tariant, neveikia ne tik veido olos, bet nė balso stygos. Prisiekusių bajorų, dvaro tarnų, miesčionių ir ypač vienuolių raštininkų kalba labai suprastėjo, daugelis jų netrukus tapo uoliais lietuvių kalbos darkytojais ir aršiais tautos papročių priešais. O dori lietuviai buvo nuginkluoti, iš jų atimta pilietybė, jie užkrauti mokesčiais, pyliavomis, lažu, galop iš nuosavų sodžių suvaryti į gatvinius kaimus. Bet ir netekę savo valstybės, paversti baudžiauninkais ir nuskurdinti lietuviai vis dėlto išsaugojo „indoeuropiečių“ kalbą, švento taurumo giesmes, gyvą tautosaką ir gilią istorinę tautos atmintį — nes netapo nei tarnais, nei ponais, išlaikė lietuvišką gyvenseną šeimos ūkiais.

Po I pasaulinio karo atsikovojusi nepriklausomybę mažame buvusios Didžiosios Lietuvos plotelyje, iš gatvinių kaimų sugrįžusi į pavienius sodžius, Jaunoji Lietuva priėmė beveik tobulą Jablonskio gramatiką su beveik fonetine rašyba. Deja, nauja­lietuvių miesčionių inteligentų spaudimu įteisintos ir nelietuviškos raidės f, h, ch (tik rašyti, ne tarti). O greta įvestų keturių pusiau nosinių balsių ą ę į ų (kažkodėl praleidus vieną ǫ) dar įteisintos ir dvigarsės an en in on un (am em im om um prieš b arba p) bei dvibalsės ie ei ai au uo ui, kai kur netgi ilgosios balsės a e y o ū — vietoje vienos nosinės raidės pridarius daugelio raidžių skirtingos rašybos suirutę. Kurios nelogišką tvarką dabar mokiniams tenka „iškalti“ mintinai be suprantamo išaiškinimo. Latvija pasivadinusi šiaurinė Lietgala niaurojimą suprastino ilgaisiais balsiais ī ir ū arba dvibalsiais ie ir uo (kurį rašo viena balse o, bet taria dvibalsiu uo), išskyrus am.

Po II pasaulinio karo užgrobtoje Lietuvoje nuosavi ūkininkų sodžiai apkarpyti iki 50 arų sklypelių, tad lietuviai paversti valstybinių ūkių samdiniais. O jų vaikai atimti perauklėti internacionalinio socializmo ideologija visuotinio privalomo švietimo mokyklose ir universitetuose. Vis dėlto ir tokiomis sąlygomis visai išnaikinti tautišku­mo nepavyko, dešimties metų ginkluotą partizaninę kovą lietuviai pakeitė kultūrinio pasipriešinimo sąjūdžiu tėvynės gamtai ginti, paveldui saugoti, kalbai valyti, amatams ir papročiams gaivinti — tautinės giesmės neišnyko, daug kur tebeskambėjo.

Po Gorbačiovo viešumo ir pertvarkos sugriuvus TSRS ir jos imperijai, pogrindžio trockistinė bankinių pinigų pasaulio valdžia ir vietiniai jos paspirtukai politikai nuožmiai išnaikino lietuvių šeimos ūkius — nebeskamba ir tautos giesmės, nutrūko gyvi tautos papročiai ir istorinė atmintis. Vaikai nutautinami ir nukultūrinami amoraliomis miesčioniškomis pasakomis ir baladaikomis, bebalse begėdiška scenine vaidyba, afro­amerikietiškais tarškesiais, gatvinių „hip-hop“ rėkavimais, kekšių „soul“ dejonėmis.

Padėtis

Medicinos mokslas, antropologai, otorinolaringologai, veido chirurgai nebežino, kokia veido olų paskirtis. Jos tik sukelia sveikatos bėdų, kai, sužvarbus ir užsikrėtus, sloga užgula visą galvą, gleivinės uždegimas sukelia kaktos ir kitų veido olų sinusitą, net viršutinių krūminių dantų skausmą — nes kai kurių žmonių skruostų olos tokios gilios, jog jų apačioje likęs visai plonas tarpelis iki dantų šaknų ir jų nervo.

Sueigos, pasitarimai, vieši pasisakymai dabar vyksta tik per mikrofoną ir garso stiprintuvus. Net karininkai, orkestrų vadovai, patys dainininkai, ne tik įrašinėdami, bet ir koncertuodami tiesiogiai žmonėms gyvai, vis tiek dainuoja į mikrofonus garso operatoriui, kuris, nuslopinęs ydas ir triukšmą, pareguliavęs ir papildęs efektais, perduoda elektrinį signalą į garso atkūrimo ir stiprinimo rezonatorius. Esame praradę ir pamiršę protėvių išugdytą kultūrinio žmogaus savybę, mikrofonas jau tapęs šiuolaikinių nevisaverčių neįgalių luošių ramentu, kuriuo niekas nebesigėdija.

Lietuvių kalbos mokytojai niauroti nemoka ir nemoko, nežino nė kas tai yra. Nosines balses dabar mokoma tarti taip pat, kaip panašias ilgąsias balses be nosinių ženklų. Šiuolaikiniuose kalbos vadovėliuose išvis neigiama lietuvių kalboje esant ir kada nors buvus niaurojimo:

Dabartinėje lietuvių kalboje nosinių garsų nėra – nosinėmis raidėmis ą, ę, į, ų žymimi ilgieji garsai, kilę iš mišriųjų dvigarsių an, en in, un.

Urbanavičius Algimantas: Gerbkime žodį: Balsių rašymas 2013 m. 142 p.

Fonetikos atžvilgiu nėra nosinių balsių (yra tik jų ženklai – nosinės raidės!).

Ten pat, Fonetinio nagrinėjimo tvarka 892 p.

Bet tarybinių laikų vadovėliuose bent iš dalies pripažintas lietuvių niaurojimas:

Raidėmis ą, ę, ų, į žymimus balsius dabar bendrinėje kalboje tariame kaip ilguosius ā, ē, ū, ī. Senovėje tie ilgieji balsiai buvo tariami pro nosį. Tai buvo tikri nosiniai balsiai.

Zinkevičius Zigmas: Lietuvių kalbos istorinė gramatika: Nosiniai balsiai 83 § (1 t. 68 psl.)

Dabar lietuvių kalboje nosinių balsių nėra. […] Tačiau apie XVI–XVII a. raidėmis ą, ę, ų, į buvo žymimi per nosį tariami ilgieji balsiai, pvz.: ęsąs, kalbąs, darąs, atmįsiu, drįsiu. […] Dabar lietuvių kalboje yra tik nosinės balsės, t. y. raidės.

Edita Butkauskaitė: Nazalizacija: samprata ir tyrimai (2010 m. Lietuvių kalba 4 nr. 7 psl.)

Tikras nosinis garsas tėra vienas, ne kuris nors iš penkių balsių. Ir tariamas ne pučiant per nosį. Bet teisingas yra esminis niaurojimo paskirties paminėjimas — sukelti aidui (rezonansui):

Nosinis šių balsių rezonansas turėjo būti gana stiprus, nes XVI – XVII a. raštuose neretai raidės ą, ę, ų, į pasitaiko vietoj an, en, un, in, ypač prieš gomurinius priebalsius, pvz., brągus Mž. 35 ‛brangus’, g. sg. βwętos PK 7 ‛šventos’, ſukiei Mž. 65 ‛sunkiai’, likſmai Mž. 10 ‛linksmai’ (u, i, vietoj ų, į).
§ 84. Nosiniai balsiai ą, ę, ų, į anksčiausia neteko nosinio rezonanso (buvo denazalizuoti) tuo atveju, jeigu galūnėse sutrumpėjo. […] Tačiau įvardžiuotinių būdvardžių pirmajame dėmenyje, apsaugotos nuo sutrumpėjimo priaugusio įvardžio, jos tebebuvo išlaikiusios nosinį rezonansą, pvz., gerą-ja, geresnę-ja.

Ten pat, 83-84 § (1980 m. 1 t. 69 psl.)

Baltistikoje priima neįrodyta, niekuo nepagrįsta ir išvis nelogiška paradigma, neva nosiniai balsiai lietuvių kalboje iš kažkur atsiradę ir kažkodėl vėl išnykę:

Nosiniai balsiai ą, ę, ų, į kilo iš senesnių tautosilabinių junginių an, en, un, in. […] Matyt, būta tokios raidos: an > ąn > ą. Išnykdamas n ne tik balsį a pavertė nosiniu, bet ir jį pailgino. […] Nosiniai balsiai ą, ę tarmėse susiaurėjo ir virto nosiniais balsiais (vėliau denazalizuotais) ō, ē ir net ū, ī (iš ų, į). Toks siaurėjimas buvo ir slavų kalbose, plg. s. sl. rǫka ir rus. рука ‛ranka’.

Zinkevičius Zigmas: Lietuvių kalbos istorinė gramatika 85 § (1980 m. 1 t. 70 psl.)

Bendrų fonetinių kitimų, įvykusių lietuvių kalbos gyvavimo epochoje, iš tiesų nėra daug: nosinių balsių atsiradimas ir sunykimas, afrikatų susiformavimas, asimiliacijos, disimiliacijos procesai, ir pokyčiai, įvykę dėl priebalsių sandūros žodyje.

Kabašinskaitė Birutė: Etimologija 141 § (2013 m. 49 psl.)

Kada ir kokie įvykiai, kokiomis sąlygomis sukėlė tokius pokyčius, klausimai nė nekeliami. Permainų priežastys nerūpi. Kitose mokslo srityse susiję duomenys netikrinami. Kritikai paklausos nėra. Kai mokslinis metodas netaikomas, tai ir išvados nemokslinės.

Atkūrimas

Kaip atsekti (rekonstruoti) buvusią nosinę tartį, pagal kokius požymius? Kadangi raštą, tad ir kalbą sunormino nebemokantys taisyklingai niauroti miesčionys inteligentai, tai ta įteisinta bendrakilmių žodžių rašybos įvairove dabar galima pasinaudoti buvusiai jų tarčiai sutikrinti.

1. Teberašomos nosinės balsės ą ę į ų (deja, nerašoma ǫ) žymi buvusį vieną bendrą nosinį garsą η. Lenkiškame rašte nosinės raidės dar ir tariamos pusiau niaurojant, pusiau balsiais, nors į lietuvių kalbą kažkodėl sunorminta juos versti mišriaisiais dvigarsiais: ą → on, ę → en (žodžio gale — a, e). Portugalai nosinę tartį žymi rieste (tilde) viršuje: mau /mau/ ‛blogai’, bet mão /mą, mη/ ‛ranka’. Nosinė tartis dar ženklinama kai kuriose indų kalbose (bengalių, hindi, kašmyro, pendžabos, sąskrtoje), antai labiausiai paplitusia devanagari rašyba žodis संस्कृत skaitomas /sąskrta/ — taškas viršuje reiškia, kad pirmasis skiemuo सं /są/ yra nosinis, o kriūkelis कृ apačioje nurodo, kad priebalsį क /k/ prieš skiemenį त /ta/ seka ne balsis /a/, o pusbalsis /r/, tiksliau [ә].

2. Dvigarsės an en in on un irgi reiškia buvusį vieną nosinį garsą η. Kadangi sučiaupus lūpas n virsta m, tai prieš priebalsį b (p) nosiniai dvigarsiai tampa am em im om um. Tai galioja ir senosiose indoeuropietiško paveldo kalbose, antai buvusią nosinę tartį išduoda lotyniški žodžiai lingva ‛liežiuvis, kalba’, vmbri ‛umbriai’, kurie senovės graikų vadinti ομβροι ‛ombriais’. Prancūzai ligšiol niauroja, išlaikę beveik taisyklingą vieną bendrą nosinį garsą η, tik rašo jį dvigarsėmis, bet priebalsio n netaria: chanter /šątė/ ‛dainuoti’, leçon /lėsǫ/ ‛pamoka’, main /mę/, tiksliau /mη/ ‛ranka’. Bretonys jau taria dvejopai, todėl įprastuose nosiniuose dvigarsiuose rašo n (m), o rieste žymi netariamą ñ — prieš kurį bet kokia balsė tariama kaip tikras nosinis η.

3. Ilgieji balsiai, išliekantys ilgi ir nekirčiuotoje padėtyje — taip pat buvę nosiniai. Deja, priegaidžių ir kirties vartosena dabar nevienoda, net ir sunorminta nenuosekliai.

4. Kur galūnę -a dzūkai taria -u arba vietoj -e taria -i — ten seniau irgi niaurota, nors dabar dažnai nosinė balsė neberašoma. Tą gerai pastebėjęs Kazimieras Jaunius. Antai Maironio posmas dzūkiškai skambėtų kitaip:

„Man krūtinę užliek savo šalta banga“ — „Man kriūcinį užliek savo šaltu bangu“.

5. Nežinau taisyklės atpažinti, kada dvibalsiai ie ei ai au uo ui buvę nosiniai, kada ne. Nedrįstu spėti, kad visi dvibalsiai yra kilę iš vieno nosinio garso.

Tačiau dažniausiai nesunku susekti paskirus žodžius jų linksniuose, kalbos dalyse, tarmėse, atitikmenis latvių, slavų, germanų, romanų, senovės graikų, persų, indų kalbose. Štai nosinio garso iškrikimo balsiais ir dvigarsiais pavyzdys:

rąka ręka rǫka rųka рука рака ръка ruoka roka ronka runka ranka, rankena rakandas rykas įrankis, rinka rinkas, बाहु ring ringė rinkė, rinkti rankioti, rengtis rangytis ranga rangas rank, rungtis, rokuotis, rankovėn renkant rinkmeną.

Tokiu atitikimu jau galima pasikliauti, bet vis tiek reikia surinkti bendrakilmių žodžių aibę, ištirti pokyčių aplinkybes ir priežastis, sutikrinti kalbotyros išvadas kitose pažinimo srityse, galop paprašyti kritikos, kaip pridera moksliniu metodu.

Patikra

Duomenys, loginiai argumentai ir žinių šaltiniai.

1. Rezonansas žinynuose aiškinamas techniškai ir vienpusiškai, kaip sąskambio poveikis, sutapus savaiminio virpėjimo dažniui. Aido stovinčios bangos susidarymą Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje 2001-2018 m. per siaurai, bet teisingai paaiškinęs inžinierius prof. Sukackas Vidas: akùstinis rezonãtorius.

2. Veido olos (añtys, daubos, sinusai) žinynuose pristatytos neblogai, bet tik jų anatomija ir patologija, be fiziologijos. Olos labai nevienodos, erdviausios baltaodžių, ypač lietuvių. Ir kasdienio susigiedojimo paprotį ilgiausiai išlaikę lietuviai, o kinai, kiti Pietryčių Azijos žmonės išvis dainavimo papročio neturi, nesugeba nė užrėkti garsiai. Genetikos mokslas rodo, kad, nuolat kryptingai lavinantis, pageidaujamos fiziologinės ir net anatominės savybės ilgainiui „įsirašo“ ir į genus. Antai drovumas yra būdinga lietuvio prigimtis — niekas daugiau nenurausta iš gėdos. Matyt, protėviams būdingas buvo ir niaurojimas. Veido olų paskirtį aidėti yra paminėjusi Bartoševičienė Valė Visuotinės lietuvių enciklopedijos straipsnyje prienosìniai añčiai 2011-2018 m.

3. Patikimiausias yra gyvas pačių „indoeuropiečių“ liudijimas — vietinių senbuvių valstiečių, savarankių ūkininkų kalbos tartis ir giesmių gausmas. Užaugau lietuviškoje aplinkoje, kur tautos papročiai buvo gyvi, šnekama su dviskaita, visais keturiais vietininko linksniais, kur tartis dar buvo niaurojama, tautos giesmės skambėdavo nuolat, nuo ankstyvos vaikystės apsalęs negalėdavau atsistebėti ir atsigrožėti tikro „angelų choro“ gaudesiu, nuo kurio liepsna virpėdama gęsdavo (elektros apšvietimo dar nebuvo). Ketinau įrašyti teisingo giedojimo pavyzdžių, bet nespėjau susiruošti, netikėtai anksti palaidojau artimuosius. Kas yra tikras dainavimas, esu glaustai aprašęs 2007 m. Kupolėje.lt, o netobulų, bet vertų dėmesio garso įrašų surinkęs 2009 m. Savoje Lietuvoje On.lt 164 nr.

4. Deja, daugelis baltistų, net profesorius Kazlauskas pirmenybę teikė okupantų išugytų ir nutautusių miesčionių raštų „dokumentikai“, užuot skubiai rinkę ir apibendrinę dar mažai tepakitusios gyvos „indoeuropiečių“ kalbos liudijimus. Bet akademikas Girdenis, įsteigęs fonologijos laboratoriją, teisingai atkūrė ir moksliškai pagrindė niaurojimo garsą. Ir profesorius Rosinas nepripažino nosinių balsių kilmės iš n dvigarsių.

5. Buvusio vieno nosinio garso pakankamas įrodymas — skirtingai dabar rašomų ir tariamų bendrašaknių žodžių tapati reikšmė lietuvių kalboje. Pavyzdžių apstu, jau ir šioje iškarpoje (aukščiau), ir žodynėlyje (žemiau). Skirtingų reikšmių ypač prancūzų, portugalų kalbose radosi tik išnykus taisyklingam niaurojimui, ėmus tarti skirtingai, kaip skirtingai ir užrašyta. Antai posakio „nematoma rinkos ranka“ abu daiktavardžiu iki visuotinio raštingumo buvę tapačiu, bet, ėmus ranką ruoką ronką rǫką rųką runką ręką rašyti vienodai ranka, atsilaisvinusi rinkà pritaikyta pasirinkimui turguje vadinti. Kaune išaugęs, bet ilgai Paryžiuje gyvendamas primiršęs lietuviškas rašybos taisykles, profesorius Lėvinas 1984 m. laiške Kanados filosofui Valevičiui atsakė „suprantau“ iš esmės neklaidingai, nes ir norminis „supratau“ nėra tikslus, o abu kilę iš buvusio nosinio „suprątau“ (tiksliau suprηtau):

Brangus Andrius Valevičius, gavau jūsų širdingą laišką nuo kovo 17 d. su 2 strapsneliais. Suprantau viską gerai ir man būvo labai malonu ir įdomu skaityti (to read), bet man jau sunkū lietuviškai rašyti, daug užmiršiau.

Rosales Jūratė: Filosofinė Lietuva: nuo Kanto iki Lėvino (2012 m. Sava Lietuva 397 nr.)

6. Lietuvių kalbos vadovėliuose jau tikinama, kad nosinė tartis susidaro tik dvigarsiuose dėl priebalsio n poveikio, o nosinės balsės lietuvių rašte yra išnykusių n palikimas. Laimei, bent šiuo klausimu teisintis ir įrodinėti, kad, teisingai niaurojant, neturi girdėtis jokio priebalsio, netenka — tai aiškiai išguldyta pasaulio enciklopedijose:

Kai balsę seka priebalsė n arba m, prancūzų kalba ta priebalsė netariama, o bet kuri balsė prieš n arba m tariama niaurojant. — When “n” or “m” follow a vowel, the “n” or “m” becomes silent and causes the preceding vowel to become nasal in Parisian French.

7. Ambronys, ombronės, ombriai, umbriai, umbra, ambra (amber, ombrones, umbri, vmbri, अमृत, ομβρος, αμβρωνες) yra vieno nosinės kilmės kelmo žodžiai per visą istoriją, žr. Palubinskas Vladas: Gintaras: istorinė geografija ir kalbotyra — 2014 m. Sava Lietuva 432 nr.

8. Niaurius (νευροι) dar penktajame amžiuje prieš mūsų erą minėjo pirmuoju istoriku vadinamas Herodotas — Ηροδοτος: Ιστοριαι 4 t. -440 m.

9. Romos imperiją nukariavusius niaurius ir mūsų eros penktajame amžiuje liudijo bažnyčios istorikas Filostorgijus — Φιλοστοργιος: Εκκλησιαστικη ιστορια 425 m. 9 kn. 131, 275, 279 psl.

10. Iš dainos žodžio neišmesi — sako tautos patarlė. Nes iki krikščionybės žodis „daina“ reiškė įstatymą, tautos paprotį, doros normą. Ne tik lietuvių kalboje, bet ir ukrainiečių, maldovių, rumunų „doina“, senovės trakų, indų, persų, kitų iranėnų kalbose, net arabų „din“ (tikyba). Avestos Zara, sąskrtos Viedios irgi eiliuotos, užrašytos žymiai vėliau, vis tiek įsiminti ir giedoti. Žr. 1886 m. Aušroje 3 nr. 70 psl. Basanavičius Jonas: Kas yra daina? XIV kn. 78 psl. ir ten nurodytuose šaltiniuose.

11. Žemaitijos vyskupas Valančius smerkė eilių deklamavimą, o Seinų vyskupas, matematikas, poetas, vertėjas ir kalbininkas Baranauskas draudė savo sukurtas giesmes ne tik deklamuoti, bet ir giedoti mažiau kaip trimis skirtingomis gijomis, žr. Antano Baranausko giesmės — 2009 m. Sava Lietuva 163 nr.

12. Kasdien giedanti tauta tai ir kurti melodijas, eiliuoti, harmonizuoti mokėjo be profesionalių poetų ir kompozitorių. Ryškus to pavyzdys dar gyvas dešimties metų partizaninio pasipriešinimo socializmui karo dainose, kurių dauguma sukurtos jau kitą dieną, sužinojus apie artimo miško brolio žūtį — 2009 m. Sava Lietuva 165 nr.

13. Pupkis Aldonas: Lietuvių kalbos sąjūdis 1968-1988 metais — LKI 2016 m.

14. Poliakovas Olegas: Pasaulis ir lietuvių kalba 6.3 § Sanskrito raštas ir kt. — Enciklopedija 2008 m.

Žodynėlis

Man lyg vienam kovot pradėjus, reik sentėvių kalbas apgįt.

Kalvaitis Vilius: Prusijos lietuvių dainos: 198 Kalbos kova Tilžėje 1905 m.

• Aiškinti ir aiškyti — iš aiškįtie.
• Dalinti ir dalyti — iš dalįtie.
• Mokinti ir mokyti — iš mokįtie.
• Žąsis ~ žǫsės ~ žųsis ~ žūsis.
• Ąžuolas ~ Ozolas ~ ǫžouls ~ ųžuolas ~ ūžuolas.
• Lįsti ~ lindo ~ lenda ~ landa, landynė, landonys ~ Londyn, London.
• Slinkti, slinktìs ~ slenkstis, slenka ~ slankioti, slanka ~ slunkius ~ slan слан ~ слон.
• Stingti ~ stengti, stengtis ~ stanginti, stanga, stangrus, pastanga ~ styga, stygius.
• Trupinti ~ trumpinti ~ drebinti ~ drabninti, drąbnos drǫbės drąbužiai ~ drąpanos.
• Šiandien ~ šiądien ~ šędien ~ šįryt ~ šiųnakt. Eik šen, čion!
• Ką ~ kon ~ kǫ ~ kun ~ kų sakai?