Kas vaizduojama tautos vėliavoje

Ljęgzů

juonys, jaunys, gaunys, kaunys, viedys

 

 

Vytis ne kaunius

Tyrinėjimų ir samprotavimų apie spalvų ir ženklų reikšmę tautos vėliavoje tarsi netrūktų, išvadą dėl teisingo pavadinimo ir pats esu paskelbęs jau prieš dešimt metų (apybraižoje Gauniai, su 19…28 išnašomis į kitų žinių šaltinius) — bet ir toliau tas „herbas“ (gerbas) klaidingai tebevadinamas „Vytimi“, netgi „Vyčiu“ ne tik žiniasklaidoje, bet ir oficialiai, jau ir šnekamojoje kalboje. Vasario šešioliktosios proga manau reikia pagaliau išdėstyti visus duomenis ir argumentus išsamiau, atskira apžvalga.

„Vytis“ kilęs ne iš vijimosi, o iš vydėjimo ‛veizėjimo, regėjimo, numatymo’ — tai suprastėjusia tartimi viedys (IE→Y), seniau dargi viedzys, viezdzys. Iš čia dar ir vyzdys, veidas (IE→EI), vaizdas (E→A), vieta (D→T), krikščionių slaviška wiedźma, ведьма ‛aiškiaregė, žiniuonė, nužiūrėtoja, kerėtoja, burtininkė, reguonė, ragana’.

Tas ikikrikščioniškas viedys ‛aiškiaregys, reguonis, žiniuonis, mokslininkas, mokytojas, mokovas, mokas, magas’ po krikšto, jei likęs nenužudytas, tai prisitaikęs vyskupu arba vaitu. Vaitas reiškė valdžios vietininką, nors lietuviškoje santvarkoje (prieš krikštą) vietininkais ~ vytingais (iš *viedzįįgo) buvo vadinti visi sėslūs lietuviai — nuo seno vietiniai sodžiaus dvarininkai, valsčiaus valstiečiai, pilies piliečiai.

Vietovė, vieta, vaizdas ir veidas yra kilę dėl jų apibūdinimo ir atpažinimo „iš matymo“, regimąja atmintimi: veizint, regint, žvalgant, apžiūrinėjant, pastebėjus, išvydus.

Tenka vis pabarti net rimtus tyrinėtojus dėl nepaisymo, mūsų gamtamokslės tikybos ugniagarbių tautos vėliavos skaisčiai raudonoje liepsnoje pavaizduotą baltą tėvynės gynėjo vėlę lengvabūdiškai vadinant „vytimi“, dabar jau „vyčiu“, ateityje „vyču“ — gėda: senis išminčius vytis, viedys juk visai kitas, tiesiog atvirkščios reikšmės žodis už jauną raitą ginkluotą karį — jaunių ~ kaunių ~ gaunių.

Gauniecis - kaunietis Audronės Mickutės paveiksle 2019 m.
Gauniecis – kaunietis dailininkės Audronės Mickutės paveiksle.

Taip, „gaudyti“, „guiti“, net „ginti“ (ganomus gyvulius) turi panašios reikšmės, kaip ir „vyti, vytis, vaikyti“, betgi jie kiti, kitos kilmės veiksmažodžiai. Visi vytys ir vyčiai karžygio reikšme į Lietuvių kalbos žodyną yra įtraukti tik iš XIX amžiaus pačios pabaigos ir XX a. pradžios inteligentų raštų ir vertimų iš kitų kalbų, ligtol niekur tokia reikšme jo nebūta sėslių senbuvių lietuvių gyvoje kalboje.

„Vyties“ klausimas išgvildentas senokai, pradedant Jonu Basanavičiumi, Pranu Skardžiumi, Regina Venckute ir baigiant Ingės Lukšaitės apžvalga Dėl žodžio Vytis (Lietuvos istorijos draugijos 1990 m. Mūsų praeitis 1 nr. 120-125 psl.).

Kruopščioje 1885 m. apybraižoje Žirgas ir vaikas Basanavičius surinkęs lietuvių raitą karžygį vadintą vaikiu, vainiu, vajumi, vajoru, bajoru, bajumi — visi jie tikroviški, žodžiai atitinka reikšmę, o kilmė raidos dėsnius.

Patikimas paliudijimas yra Lietuvos metraštininko Motiejaus Streikauskio (Mato Strykonio) 1574 m. gauniecis (goniec) — visai tiksliai, nėra jokio reikalo jo versti vaikytoju, juolab vytintoju. Andrius Vištelis (Jonas Višteliauskas) tą gaunietį (goniec) tapatino su „gonykliu, guniku, ganiku“ ‘kas gano’ — 1882 m. Witolorauda 291 psl. Per siaura, ne vėliavos prasme, bet irgi neklaidingai: taikos metu tie patys raiti ginkluoti jaunuoliai būdavo piemenys, medžiotojai, sargybiniai, palydovai, pasiuntiniai (girdziai, angelai).

XVII a. Konstantinas Sirvydas „vaikytoju“ (waykitoias) vertė nors irgi netiksliai, bet dar neklaidingai, o Mikalojus Akelaitis 1884 m. Aušroje, Simonas Daukantas 1893 m. Lietuvos istorijos I kningoje Nů seniausių gadynių iki Gediminui D.L.K. jau šiurkščiai sujaukė sąvokas „vytimi“.

Pranas Skardžius 1937 m. Gimtosios kalbos 152-153 psl. griežtai paneigė tautos ženklą senovėje lietuviams vadinus „vytimi“ ir spėjo, kad iš lenkų kalbos pogoń (gudiškai «пагоня») žodį taip pritaikęs Simonas Daukantas. Regina Venckutė 1988-12-19 Vakarinėse naujienose str. Keli žodžiai apie vyčio formas ir kilmę pritarė Skardžiui, kad vytis kaip ženklas Lietuvos vėliavoje pradėtas vadinti tik XIX amžiaus pabaigoje.

425 m. Bažnyčios istorijoje (Φιλοστοργιος: «Εκκλησιαστικη ιστορια») aiškiai liudijama, kad pagonys nuo Antikos laikų reiškę kultūrinius žmones — nuosavų sodžių ūkininkus, raitus jų karius po gauniaus vėliava, ilgainiui nelietuvių imta vadinti pagonių pagonia.

Tą žodį patvirtinęs pats karalius Jogaila 1387 metų vasario 20 dienos privilegijoje, dargi atsakydamas nežinojusiam lenkui raštininkui, paprašiusiam paaiškinti šio žodžio reikšmę, kad galėtų tinkamai jį užrašyti lotyniškai.

Juonys gaunys gaunius kaunius kuinius
1642 m. Aleksandro Palubinskio Rožynas Vatikano bibliotekos muziejaus menėje

Koks skirtumas, kaip pavadinsi, juk nepagadinsi? Deja, pervadinus mūsų vėliavą ir svarbiausią tautos ženklą kitu, kad ir gražiu žodžiu, iš tautos atminties ištrinamas kaunius (gaunius, jaunius, juonys), kartu iš pasaulio istorijos pašalinant esmines sąvokas ir kertines įvykių gaires. Išsižadant Koening, König, Könink, Kuenig, Künic, Künec, koning, konge, konung, kung, kuningaz, kunigaz, kuninkas, jinete, knight, книгхт, князь, kѣnędzь, ksiądz, khan, kaan, kagan, cyning, king karališkų titulų; pagarbių riteriškų Ritter, rider, ridire, riddare, riddari, ridder, rytíř, rytier, rycerz, рыцарь, лицар, ritari, rüütel raitelio pavadinimų; birželio mėnesio vardų Jūnijs, June, Juin, Junio, Ivnivs, giugno, Ιουνιος, юни, июнь; bažnytinių kunigo, kanauninko luomų — kaip nelietuviškos kilmės žodžių. Nebesuprantant Kauno, Königsberg ~ Karaliaučiaus, Kœnugarðr ~ Kyjivo miestų vardų; Gaujos ~ Гаўя ~ Гaвья ~ Gawia ~ Koiva upių vardų; Kaunatavos, Kaunyno, Gauniavos ~ Goniecių, Kaniavos, Kaunių gyvenviečių; Jono, Janio, Joanio, Johano, Ivano, Džiovanio, Džonio, Žano, Chuano, Hanso, Anos, Onos, Janinos, net Juonio, Jauniaus, Gauniaus, Kauno, Kauniečio, Kaunelio, Kaunecko asmenvardžių kaip savų.

To negana: pakeitus vyties paskirtį, kartu juk išsižadama ir šio žodžio tikrosios reikšmės. Bet vytis, seniau viedys, viedzys, viezdzys — ne mažiau svarbus žodis, iš kurio kilę dabar germanišku laikomas vytingas, slaviškas витязь, pamatinė lietuviškos santvarkos sąvoka vaidas ‛tautos taryba, mokslo teismas’ tampa priešiškais išvestiniais slaviška vieče (совет, вѣтъ, вѣще, вече, wiec), germanišku savivaldos tingu (ting, thing, þing, 𐍅𐌹𐍄𐌰𐌽, witan) ir t. t. Lieka nebesuprantami, klaidingai priimami ir mūsų pačių vardažodžiai Vydas, Vytas, Vidas, Vitas, Vytenis, Vytautas, Vidmantas, Tautvydas, Sirvydas, Minvydas, o Daugvydas ~ Dauvydas ~ Dovydas neva senesniu už mūsų tautą bibliniu žydų karaliumi.

Žodžio klaidos padarinius galima palyginti su indoeuropietiškai tebekalbėjusių mūsų protėvių pervadinimu baltais 1845 metais: tokio tautovardžio pėdsakų istorijoje nėra, todėl pagrįstai dabar kyla įtarimų, ar tik ne Jablonskis įsteigęs tokią naujakalbę, ar ne Basanavičius prasimanęs tautos pėdsakų Antikoje.

Aišku, ištaisymas sukeltų šiokių tokių nepatogumų: juk yra vyčio ordinas, buvo vyties ordinas — bet juos galima palikti kaip vyčių įvertinimą, ne bėda. Įprotis vėliavą ir ženklą vadinti Vyčiu dar nesenas, nėra vėlu ištaisyti. Tiesa juk svarbiau, joks žinojimas negali kenkti — kenkti ir daryti žalą galime tik mes patys, klysdami iš nežinojimo.

 

Būtų gražu kultūrinės ugniagarbių raitelių tautos skaisčiai raudonoje liepsnos vėliavoje pavaizduotą baltą tėvynės gynėjo vėlę vėl vadinti pirminiu vardu gaunius. Lietuvos gudai ją tebevadina pagaunia, o mums pamiršti gėda. Jeigu ne, vadinkime bent visiems dar suprantamai — kaunius.

Kaunius (Gaunius, Gaunietis, Gauniets, Goniec, Pogoń, Пагоня) prof. Juozo Zikaro akimis.
Kaunius (Gaunius, Gaunietis, Gauniets, Goniec, Pogoń, Пагоня) prof. Juozo Zikaro akimis.