Lietuvos vardas Antikos laikais

Aiškus Lietuvos vardo ir vietos paminėjimas raštu Antikos laikais — tai šimtamylis proveržis oficialioje Lietuvos istoriografijoje. Aišku, parsidavėliai politiniai istorikai, filologai ir etnologai dar kurį laiką beviltiškai spyriosis, išsisukinės — juk 451 metai senesni už jų šeimininkų Lenkijoje ir Rusijoje kilmę. Šaltinis — 1321 m. Venecijos istorija lotynų kalba „Satirica historia rerum gestarum mundi“ Vatikano apaštališkojoje bibliotekoje. Autorius — kilmingas vienuolis pranciškonas, istorikas ir skrebys, Neapolio karalystės diplomatas ir inkvizitorius, ambasadorius Vatikane ir Venecijoje, katalikų vyskupas Paulinas Minoritas (Paolino Minorita). Lietuvą jis pamini, plačiai aprašydamas hunų karaliaus Atilos diplomatinę veiklą prieš įsiveržimą Apeninų pusiasalin.

Šį daugiau kaip puse tūkstantmečio už Kvedlinburgo metraštyje senesnį Lietuvos vardo paminėjimą šiemet surado ir su bendražygiais ištyrė VDU Katalikų teologijos fakulteto istorikas, LDK tyrimų centro direktorius dr. Vytas Jankauskas. Jo pranešimą „Lietuvos paminėjimo 451 metais problema“ (DOI 10.6001/lituanistica.2025.71.3.1, URI https://hdl.handle.net/20.500.12259/283356) 2025 m. paskelbusi „Lituanistica“ (ISSN 0235–716X, eISSN 2424–4716) 71 t. 3 (141) nr. 185-200 psl.

Nagrinėdamas tą paminėjimo žinią, iškart nustebau smarkiai pakeista lotynikos rašyba, verčiant skrebio dailyraštį šiuolaikine spauda, kompiuteriniais fontais:

mãſit → mansit;   ĩ colonia → in Colonia;   ĩ δon → in Don;   uſi lituã → usque Lituam ir t. t.

Riestė (tildė) virš balsių čia be abejo reiškia nosinį ženklą — nosinę tartį, tad skaityti reiktų „į Kolionia“, „Lituą“. Dvigarsiais su „n“ arba „m“ priebalse nosinės balsės istorikų matyt bus paverstos portugalų, sąskrtos ir pan. vertimų pavyzdžiu: kadangi anglų rašyboje (ir tartyje) nosinių nebėra, tai angliški vertimai tose nosinių balsių vietose rašomi prancūzų pavyzdžiu: mišriaisiais dvigarsiais su nosine „n“ arba „m“ priebalse. Plačiau niaurojimo naikos padarinius esu išguldęs viešai dar 2019 metais.

Klasikinėje lotynikoje niaurojimo nebuvo. Todėl nosinių balsių rašyba Vėlyvosios Antikos lotyniškuose tekstuose yra itin svarbus požymis, tvirtai rodantis lietuviškus pėdsakus Venecijoje. Nes niaurojimo (nosinės tarties) tuo metu nebebuvo jokiose kitose Europos kalbose.

Vendai ~ venetai atsikraustę šiaurinian Adrijos pajūrin ir ten įsikūrę Venecijos koloniją gal tuo metu, kai karaliaus Alarikio vedami gudai 410 metais nukariavo Vakarų Romos imperiją ir įsikūrė Akvitanijoje, po to Pirėnų pusiasalyje. Vėliau vandalai užėmė Afrikos pajūrio vakarinę dalį, Siciliją, Sardiniją, Korsiką, kitas vakarinės Viduržemio jūros pusės salas. O rytinėje pusėje Venecijos įkūrimo legendine data laikoma 421 metų kovo 25 diena. 456 metais nauja gudų banga, vadovaujama karaliaus Tautorikio II, galutinai užvaldė dab. Ispaniją. Apeninų pusiasalį (dab. Italiją) 568 metais užvaldė langobardai, to meto liudininkų bei vėlesnių metraštininkų teigimu, atvykę iš tos pačios vietos — nuo Baltijos Pamario.

Priminsiu, kad 2009 metais Jūratė de Rosales lietuviškai išvertusi savo mokslinę apybraižą „Kaip kalbėjo gudai, atvykę į Ispaniją“ (El idioma que hablaron los godos), kurioje atskleidė, jog ispanų kalboje nekultūrinis priebalsis F išnyko, nes Iberų pusiasalį užvaldę gudai kalbėję lietuviškai. O 2024 m. Valentinas Juškevičius apybraižoje „Italijos langobardai“ parodė, kad dėl tos pačios priežasties italų kalboje išnyko H.

Dabar aišku, kad ir nosinės rašybos lotyniškuose Venecijos tekstuose priežastis ta pati. Visi šie ryškūs trys požymiai ir kiekvienas jų paskirai neabejotinai rodo, kad Romos imperiją buvo užvaldę lietuviai. Net ir politkorektiškai galima drąsiai sakyti taip: lietuviškai kalbėję išeiviai nuo Baltijos Pamario.