Čerkasai
Čerkasai (Черкаси, Чаркасы, Черкассы, Czerkasy, Cserkaszi, Čerkasy, Cerkasî), seniau dar ir Čirkasai, Cirkasiai, Cerkasiai, Čerkai, Cerkiai, Cirkiai, kitaip — pramoninis Vidurio Ukrainos miestas dešiniajame Dniepro paupyje, dabar vakarinėje Kremenčiuko tvenkinio pakrantėje.
Pirmiausia kyla pagunda miesto vardą kildinti iš Šiaurės Vakarų Kaukazo gyventojų čerkesų (Čelebis, Ilovaiskis, Karamzinas, Rigelmanas, Tatiščevas, Vernadskis, Znoiko, Janko). Bet čerkesai, kitaip cirkasiai — visai ne „indoeuropiečiai“, bet tiurkai, o jų savivardis yra adygiai. Be to, Čerkesų, Čerkasų, Čeikų ir panašių vietovardžių yra Latvijoje, Lietuvoje, Baltarusijoje ir visuose slavų kraštuose, ypač Rytų Lenkijoje ir Vakarų Ukrainoje, o giminiškų bendrinių žodžių gausu lietuvių kalboje.
Kadangi Čerkasų tvirtovę su gyvenviete po „Mėlynųjų vandenų“ pergalės XIV amžiuje įkūręs imperatoriaus Algirdo brolėnas Jūrius Kairietaitis, tai žymūs Ukrainos mokslininkai Dmitro Kuštanas ir Valerijus Lastovskis MA Archeologijos instituto 2016 m. išleistoje knygoje „Čerkasų archeologija ir ankstyvoji istorija“ priėję išvados, kad miesto vardo klausimu reiktų kreiptis į Lietuvos baltistus.
Per dešimt metų to nesulaukęs į Lietuvą kreipėsi Ukrainos istorikas ir Čerkasų kraštotyrininkas Maksimas Stepanovas. Kadangi etatiniai, tituluoti ir premijuoti kalbininkai klausimu susidomėti nesiteikė, baltistų etimologijos kartotekoje irgi nėra (matyt, šio žodžio lizdas nėra nagrinėtas), tai, gelbėdamas tautos garbę, broliškai Ukrainai ryžausi atsiliepti savo kukliomis pajėgomis iškart, dar be išsamaus tyrimo, remdamasis jau sukauptais duomenimis ir perprastais kalbų raidos dėsniais.
Vargu ar šis vietovardis buvo prasimanyta naujovė. Tvirtovė, jos gyvenvietė tai galėjo būti nauja, bet vietos vardas turėtų būti perimtas iš senesnio — jei taip pavadino lietuviai. Nes lietuviai senųjų pirminių vietovardžių patys niekada nekaitaliojo. Visi pakeisti vietovardžiai yra pakeisti slavų arba germanų, nors dažnai padedant nutautėliams Lietuvos bajorams arba miesčionims raštininkams. Todėl, neradus aiškaus Čerkasų buvusios bendrinės reikšmės (apeliatyvo), nereiktų atmesti senesnių tarties pavidalų paieškos pagal kalbų raidos dėsnius.
Kiek dabar mėginu apgalvoti, rinkdamas duomenis — Čerkasų kilmės bendrinės reikšmės veiksmažodžiai atrodo yra „kelti, karti, kirsti, skirti, skelti, skersuoti, skersti“. X dėsnio dar nesu paskelbęs, net neištyręs iki galo (labai jau storas ir painus jų kelmas su daugeliu kamienų), bet senųjų dvilypių priebalsių GZ|ZG, KS|SK suprastėjimas į K ir Č yra akivaizdus:
अक्षि /aksi/, ἄξων /ągzuo/, axis → akis, आँख /ąka/, oculus, oog, oko, око, вока ÷ вочы, очи, очі, oči; keturi ÷ чотири, четыре, četri, čtyři; kirstukas, kirka ÷ čerka ‛kapoklė’; čerkalyti ‛kirsti, griaužti, čekalyti’; tekėti ÷ течь, цячы, tečúci; vakaras, vakarienė ÷ večeiria, večer, вечер, вечір; viekas ÷ вечно, вічно ir t. t.
Verta atkreipti dėmesį į čerkasinį audeklą, kilusį nuo veiksmažodžio „kirsti“, „skersuoti“ — nes audinio „čerkasas“ apmatai (metmenys) būdavo lininiai, o šaudykle skersuojami ir skietu mušami ataudai vilnoniai. Čerkese vadinamas ir tradicinis visų Kaukazo tautų vyrų viršutinis drabužis (apsiaustas, paltas, milinė). Bet kiekviena kalniečių tauta jį vadina savaip, niekas čerkese: акәымжәы, ჩოხა, Չոխա, chokha, çuxa, цей, цый, цохъа, цухъхъа, чухъа, чухъай, чухъа, чухва, чокхи, чоа, чепген, чепкен, шепкен, сукъбан… Todėl didesnė tikimybė, kad ir senovėje tą rūbą čerkese arba panašiai vadinę to meto vietiniai ir kaimyniniai „indoeuropiečiai“.
Tas senovinis dvilypis ir dar besivartantis priebalsis X (GZ|ZG, KS|SK) Lietuvoje dažniau yra suprastėjęs ne Č, o SK ir K priebalsiais, išlikusiais vardažodžiuose
Skersabaliai, Skerdynai, Skersinė, Skironys, Skiručiai, Skyria, Skirava, Skirvytė, Skiržemė, Skirsnemunė; Skiraitis, Skirelis, Skirbutas, Skirgaila, Skirmantas, Skirvainis, Skirutis, Škirpa, Škerys, Škėrys, Skėrys, Skerys, Skerdys, Skersys, Skersinis, Skersonas, Skerstonas, Skerstinaitis, Skersvietaitis ir kituose.
Mano tėviškėje smulkusis vietovardis (mikrotoponimas) Skersinė yra ties Vartų sąsiauriu — siauriausia vieta tarp Daugų Salos ir Papiškių Salos (tiksliau tai vienas kitam atvirkščių pusiasalių). Ta sąsmauka apie šimto metrų, o apeiti ežerą sausuma tektų daug kilometrų. Tad beveik netenka abejoti, kad Skersinė reiškusi perkėlos vietą (persikelti, kertant kliūtį skersai).
Paskutinė, pasroviui žemiausia persikėlimo per Dnieprą vieta dabar vadinama Chersonu (Херсон, Χερσώνα). Nuo jo upė virsta giliu, tolyn vis platėjančiu užutekiu, ilga Juodosios jūros įlanka. Tų senovinių Skersonių etimologija iš graikiško Χερσόνησος — neva ne priesaginio, o sudurtinio dvikamienio (χέρσος + νῆσος) nerimta.
Kerčė (Керчь, Керч, Keriç) irgi yra sąsmaukoje (sąsiauryje) tarp Juodosios ir Azovo jūrų — be abejonės buvę Kerčiai, Kelčiai (L→R), tad ir Čerkasais, čerkiais, čerkiečiais galbūt buvo vadinti perkėlos vietovės gyventojai, perkeldinėję žmones ir krovinius per upę ar kitokį vandens telkinio sąsiaurį, reiktų patyrinėti tos vietovės istorinę geografiją.
Ukrainoje buvęs dažnas, pagarbus ir gajus žodis „čeika“ žmonių ir krovinių perplukdymui. Mano tėvas žvejys ir visi senbuviai tėviškės gyventojai savo laivelius visada vadinome tiktai čeikomis — kurios dabar sunormintos valtimis. Čia balsis /i/ yra jungiamojo priebalsio /j/ liekana iš buvusio dvilypio ‹lj›, suprastėjusio skirtingais Lj→J arba Lj→L keliais. Tokios raidos pėdsakai išlikę vietovardžiuose Čelkiai, Ceikiniai, Cirkliškiai ir gausiuose asmenvardžiuose:
Čerkus, Čėrkus, Čerkis, Čerkasas, Čerkesas, Čerkėsas, Čerkelis, Čerkauskas, Čerkevičius, Celkys, Čelkys, Čelkis, Čelka, Čelkauskas, Celkovskas, Čeikus, Čeikelis, Čeikauskas, Čaikauskas, Čaikas, Čaika, kt.
Turėkime omenyje, kad daiktavardinis veiksmažodis „keliauti“ yra naujadaras, išstūmęs pirminį „vykti“. Pradinė „kelti“ reikšmė buvusi ‛iškelti aukštyn visu svoriu’, t. y. „karti“ (L→R) arba ‛perkelti skersai per kliūtį’ — ežero sąsiauriu, upės brasta, revu, tiltu, sausumos pervalka tarp dviejų aukštupių arba kitokių vandens telkinių, kalnagūbrio perėja. „Kirsti kampą“, „kirsti“ kitokią kliūtį ir dabar tebereiškia persikėlimą tiesiai, užtrumpinant kelio vingį, kilpą, kitokį kliūties aplinkelį. Skirtingai nuo tako, kuris tik savaime gali būti išmindžiotas, kelias reiškia išgrįstą, kitaip dirbtinai pritaikytą pervažą arba perplukdymo keltą. Dabar keliai ilgi (prailginti ištisai), bet senovėje būdavę tik trumpos, sunkiai įveikiamos žygio trako atkarpos — kelias tereiškė perkėlą.
Tartis senovėje buvusi skardesnė, todėl daiktavardis „gelda“ gali būti mažasis luobo, luoto, valties, čeikos, laivo prototipas, kilęs iš veiksmažodžio „kelti“ (G→K, D→T). Lietuviai ir dabar leivelį, net karietą (automobilį) dažnai pašaipiai pavadina gelda. Todėl kelčiai seniau dar galėję būti vadinti geldziais, geldžiais, gelčiais — kurie išlikę gyvenviečių varduose (oikonimuose) Gelčiai, Geldėnai, pavardėse (antroponimuose):
Gelčys, Gelčis, Gelčius, Geltys, Geltaitis, Geltovskis; Kelčevskis, Kelčauskas, Kelauskas, Kelaitis, Keleckas, Kelečius, Kėlečius, Keliotis, Keliuotis, Kelis, Kelys.
Vilniaus gerbe vaizduojamo perkėlėjo per upę vardas Šv. Kristupas gali būti kilęs, derinant perkėlą, vadintą Kirstuva, su Kristaus vardu — V→B→P raidos pėdsakas išlikęs ispaniškoje ir portugališkoje Kristupo - Kirstuvio atmainose Cristóbal, Cristóvão.
Tai tik skubota galimos Čerkasų kilmės duomenų apžvalga, o jos išvadoms pagrįsti, atmesti arba įrodyti dar reikia gerokai padirbėti — nuosekliai perlipti aštuonias mokslinio metodo istorinėje kalbotyroje pakopas, po to sutikrinti su žiniomis kitose tyrimų ir pažinimo srityse, kurių gali būti keliolika. Galop paprašyti kritikos — paskelbiant viešai, leidžiant atsiliepti bet kam, laisvai ir atvirai.