Lęgua

denazalizacija, gerundijus, sufiksas

Nebe nosinės priesagos

Priesaga -įįg-

Dvigubos nosinės priesagos raida, nykstant niaurojimui:

ƞƞg, ƞŋ → ing | eng | ang | ong | ung (germanėjant Vakaruose);
ƞƞg, įįg → inink, inyk (Rytuose ir Pietuose, lietuviams slavėjant);
ƞƞg, ƞįg → īg | niek, eik, ik (Šiaurėje, liẽtgaliams tapus latviais).

Sąvoka

Šis klausimas buvo bene pats painiausias, aiškiai išnarplioti pavyko tik išdrįsus prisileisti mintį, kad lietuvių kalboje galėjo būti dvigubų garsų. Tikrai dvigubų: dviejų visai vienodų greta — o ne dvigarsiais vadinamų mišriųjų el, in, ne dvibalsių au, uo ir panašių. Bet išnarpliojus abejonių nebeliko: juk ir žodyje „jūrininkas“ besikartojantis dvigarsis inin, nors atrodo perteklinis, yra dažnas ir įprastas lietuvių kalboje.

Ir dabar netikiu, kad pradinėje, dar „indoeuropiečių“ lietuvių kalboje būta tapačių dvigarsių šaknyje, vienu skiemeniu. Pasitaiko tik atsidurti greta vienodiems: „perrinkti“, „atsiimti“. Spėju, kad nosinės priesagos pirmasis ƞ galėjęs būti aibiskaitinė galūnė, virtusi dvibalsiu uo, linksniuose dar ir priesaga dvigarsiu su j, v arba n (aibiskaitos išnykimo padarinius aptarsime atskirame skyriuje). Tokios kilmės galimybę išduoda keli tapačių žodžių pavidalai, kaip kad pulkininkas – pulkaunykas.

Priežastis

Priesaga -įįg-, dabar dažniausiai -inink- tarp žodžio šaknies ir galūnės patikslina daiktavardžio paskirtį — skirta apibūdinti žmogaus užsiėmimui, amatui, verslui, padėčiai visuomenėje: bitininkas, dailininkas, girininkas, karininkas, krepšininkas, smuikininkas, pirmininkas, vairininkas, vartininkas. Panašios paskirties priesagos yra -ėj-, -oj-, -ov-, -eiv- (gynėjas, virėjas, rašytojas, vairuotojas, keleivis, skaitovas) ir nelietuviška priesaga -ist- (futbolistas, gitaristas, lituanistas, turistas, žurnalistas).

Raida

Priėmus krikščionybę ir dėl to pakeitus santvarką, griežtai nebeprižiūrint kalbos, kasdien nebegiedant tautos giesmių, o miestuose, vienuolynuose, bajorų dvaruose netgi nutautėjant — ėmė nykti ir nosinė tartis (niaurojimas). Suiro ir buvusi nosinė ƞƞg priesaga. Vis dėlto ir toje suirutėje galima įžvelgti dėsningumų.

1. Tikras grynas nosinis garsas ƞ iš pradžių ėmė virsti pusiau nosiniais balsiais ą, ę, į, ǫ arba ų. Kadangi lietuviškame rašte bendros nosinės raidės nėra, tai čia ją visur žymime graikiška balse ƞ (eta), senovėje lygtai buvusia nosine.

2. Germaniško lietuvių nutautinimo srityse -ƞƞgai iškriko -angais, -engais, -ingais, -ongais arba -ungais. Vokietijoje, Britanijoje, kituose germanų valstybėmis tapusiuose kraštuose ši priesaga virto veiksmažodinio daiktavardžio (gerundijaus) arba net veiksmažodžio priesagomis -ang, -eng, -ing, -ong, -ung. Antai angliškas žodis „sewing“ dabar reiškia ne „siūvingą“ — siuvininką, siuvėją, o „siuvingavimą“ — siuvininkavimą, siuvimą. Tačiau gyvenviečių vietovardžiai (antroponiminiai oiko­nimai) dažnai išlaikė pradinę buvusios nosinės priesagos paskirtį: Elbing – Elblong (Elbingai, Elbelininkai), Moisling, Nehrung – Neringa (Neringai, Nerininkai), Palanga – Palonga (Palƞƞgai, Palininkai), Būtingė (Būdįįgai, Būdininkai, Budendiekshof).

Elbing Nerung
Elbing, Nerung

3. Nutautinant slaviškai, -įįgo priebalsis g suduslėjo ir tapo k, bet dvigubas kartojimas išliko: -įįgai virto -ininkais arba -inykais — pirmasis nosinis garsas tapo dvigarsiu in, antrasis taip pat in arba ilguoju balsiu y (darbininkas – darbinykas).

4. Liovęsi niauroti latviai pirmąjį nosinį garsą suprastino priebalsiu n arba visai pametė. Antrąjį pavertė arba ilguoju balsiu ī, priesagos priebalsį palikę skardžiu -īg-, arba dvibalsiu ie su suduslintu k: -niek- (jūrnieks, Iesalnieks, Kļavnieks, Ozolnieki). Tas dvibalsis ie vėliau neretai dar apverstas, suprastintas iki -eikių, -ėkų, -ykų, -ikų.

Tai tik dažnumo dėsningumas, tikslios ir neišvengiamos priklausomybės, griežto geografinio dėsnio čia nėra. Antai Prūsija vadintoje Vakarų Lietuvoje dar nenutautę valstiečiai save vadindavę ne prūsais, o dažniausiai lietuvininkais, rečiau lietuvingais, liẽtvingais, lietuviais. Ir atvirkščiai: Niẽdingai, Siùvingai (dabar Nedziñgė, Suviñgis) yra Nemuno vidurupio dešinėje pusėje, o Duobingai (dabar Dubingiai) — net Neries dešinėje, dar toliau į Rytus už Vilnių. Latviško pavidalo -niekų, ypač -eikų, -ikų taip pat pasitaiko ir Pietuose: Burneika, Vaineikis, Wołkinieki – Valkininkai.

Padėtis

Po II pasaulinio karo įvedus Lietuvoje socializmą ir Sąjūdžio laikais neatstačius lietuviškos santvarkos nuosavais šeimos ūkiais, lietuviai paversti tarnais (pareigūnais, samdiniais, savanoriais vergais), šeima susirenka namo iš esmės tik pernakvoti. Todėl tautos atmintis ir patirtis neperduodama jaunesniajai kartai, vaikus ugdo valstybinės mokyklos ir agentūrinė tarptautos žiniasklaida.

Lietuvių kalbos pamokose daugiau kaip trijų šimtų priesagų paskirtis neapibrė­žiama, todėl daugelis jų neišvengiamai stumiamos iš kasdienės kalbos, plinta netaisy­klinga jų vartosena, mažėja kalbos gyvumas, sodrumas, raiškumas ir tikslumas.

Išnykus dvigubai nosinei priesagai -ƞƞg-, iš jos kilusiems -angams, -ingams belikus retuose vardažodžiuose, o norminiais įteisinus -ininkus (Latvijoje -niekus), išplito ydinga žodžių -ing-, -īg- priesagomis daryba ir vartosena, kuri nė netaisoma, nelaikoma netaisyklinga. Tokių pavyzdžių žodynėlis yra šio tinklalapio gale.

Atkūrimas

Buvusią dvigubą nosinę priesagą -įįg- atpažinti dažniausiai visai nesunku. Bendrinėje lietuvių kalboje dabar tai suduslėjusi priesaga -inink-, tarmėse dar ir -inyk-. Asmenvardžiuose ir vietovardžiuose, ypač Vakarų pusėje, dar yra išlikusių ir skardžių -ingų, -engų, -angų, -ongų, -ungų (Alanga, Babrungas, Drubengis, Leipalingis).

Yra tokių priesagų ir nudilusių iki -nykų, -ykų, -ikų, -igų — kurias patikimai atpažinti jau kebliau, reikia rinkti ir senus jų paminėjimus, galbūt tiek dar nesupras­tėjusius. Antai Ašašninkai jau vadinami Ašašnykais, iš buvusių liaudvįįgų dabar belikę Liudvikas, Ludovico, Ludwig, Ludwik, o katalikų dvasininko titulas kanauninkas rusiškai tik каноник. Lietuviai save vadindavo ir lietuvininkais, lietvingais, lietuvniekais, kitus -niekus dar suprastino -neikais, -nėkais, -eikiais, net -ykais, -ikais: Dominykas, Rusteika, Einikis, Galdikas, Krapikas, krovikas, plaukikas, smogikas, baravykas. Todėl visų žodžių nutrupėju­siomis, suduslėjusiomis ir kitaip suprastėju­siomis nosinėmis priesagomis -ink-, -in-, -ik-, -nk-, -ng-, -n-, -g-, -k- atsekti nėra lengva, reiktų imtis kruopštaus ir plataus tyrimo 10 sk. jau aptarta moksline metodika.

Negalima painioti veiksmažodinių daiktavardžių (gerundų) priesaga -ing-, -īg- su būdvardžiais tokia pat priesaga: darbingas, prasmingas, prasmīgs, žr. žodynėlyje žemiau. Bet juos atskirti lengva, nes priesagos paskirtis visai kita. Jos vartosena atrodo naujoviška — bent man nepavyko rasti senų tokios darybos būdvardžių paliudijimo.

Patikra

1. Pagrindą šiam dėsniui suvokti paklojo filologas Linas Plankis:

Vakarų aisčių kalbos yra mums palikusios tokių žodžių, kaip vytingiai (vytingai), varingai, kuni(n)gas, jotvingiai (<sl. jatvjazi) / jotvingai (<sl. jatvjagi) — bet šitų žodžių reikšmės atrodo mįslingos, nesuprantamos. Yra taip todėl, kad Vakarų aisčių priesaga -ing- yra verčiama Rytų aisčių priesaga -ing-. Tačiau, atidžiau pažiūrėjus, toks vertimas atrodo gana keistai: išvertę turime žodžius, kurių atskiros dalys yra baltiškos ir suprantamos, bet ne patys žodžiai. Tą įvertinus, yra prasminga ieškoti kitokio priesagos -ing- vertimo. Taip aš pabandžiau to paieškoti, ir priėjau prie santykio Jotva | jotvingas ~ Lietuva | lietuvininkas. Šis santykis galėtų reikšti, kad Vakarų aisčių priesagą -ing- reikia versti ne priesaga -ing-, bet priesaga -inink-. Taip išversti minėti žodžiai tarsi įgyja aiškesnį turinį: vytininkas, kūnininkas, jotuvininkas, varininkas.

Šių priesagų tyrimu ir ėmiausi istorinės kalbotyros rimtai, o, išgliaudęs slaviška svetimybe laikomo žodžio „baravykas“ darybą ir raidą, jau patikėjau, kad mokslinis metodas gali duoti esminės naudos ir etimologijai, baltistikai, visai indoeuropeistikai.

2. Dvigarsis in visada atitinka, dažnai ir kaitaliojasi su pusiau nosiniu balsiu į. Lygiai taip pat ir ę~en, ą~an, ǫ~on, ų~un.

3. Pusiau nosiniai balsiai ą ę į ǫ ų atitinka ir ilguosius balsius a e y o ū, kurie dar gali sutrumpėti.

4. G ir K yra tas pats priebalsis, tik tariamas skardžiai arba dusliai. Neatsitiktinai lotyniškoje senovės romų abėcėlėje G tėra šiek tiek papildyta raidė C.

5. Todėl dabartinę bendrinės lietuvių kalbos priesagą -inink- visai dėsningai atitinka spėjama buvusi skardi dviguba nosinė priesaga -įįg-, tiksliau -ƞƞg-.

6. Nosinio garso pirmumą rodo 24 sk. jau aptarta buvusio niaurojimo svarba.

7. XX amžiaus pradžioje normindami savo kalbą, latviai buvusius nosinius garsus suprastino ilgaisiais balsiais į→ī ir ų→ū arba dvibalsiais ę→ie ir ą→uo (rašte o).

8. Gerundijus — veiksmažodinio daiktavardžio paaiškinimas enciklopedijoje.

9. Priesagos ning, ing, īg, niek talkos žodynuose ir enciklopedijoje.

10. Baltistikoje jau pripažinta, kad germanų priesaga -ing turbūt lietuviškos (vakarinių baltų) kilmės, žr. Ambrazas Saulius: „Baltų kalbų priesaga -ingas ir germanų -ing“ — 1994 m. „Baltistica“ 29 t. 29-32 psl.

11. Baltų, protobaltų, baltoslavų, protobaltogermanoslavų, indogermanų, indo­europiečių, protoindoeuropiečių ir kitokios prokalbės sąvoka yra niekuo nepagrįsta ir nemokslinė. Laikausi prielaidos, kuriai kol kas neaptinku prieštaravimų, kad tobula kultūrinio žmogaus kalba sukurta labai seniai, o visais rašto (istoriniais) laikais kalbos vien prastėjo, iro ir teršėsi, pradinio kamieno likutis dabar vadinamas lietuvių kalba — tik ne žiniasklaidos, ne miesto inteligentų, o sėslių senbuvių valstiečių, nepamiršusių tautosakos ir kasdien tebegiedančių savarankių ūkininkų dar gyva kalba.

Žodynėlis

Perteklinių būdvardžių ir prieveiksmių daryba naujoviška priesagos -ing- paskirtimi:

balsingas — skardus;
būdingas — savitas;
nebūdingas — neįprastas;
dėmesingas — atidus;
džiaugsmingai — džiugiai;
didingas — didis;
dorybingas — doras;
energingas — veiklus;
nuotaikingas — linksmas;
skausmingas — skaudus;
sudėtingas — painus.

Daiktavardžio priesagos -inink-, -inyk- klaidingas sutrumpinimas iki kitos paskirties -in-
(kurios lietuviška vartosena: audinys, gaminys, ruošinys, mišinys, siuntinys ir pan.):

kaltingas, kaltininkas, kalinykas — kalinys;
laiškininkas, siundinykas — pasiuntinys;
tinginiautojas, tinginykas — tinginys;
tremptininkas, tremtinykas — tremtinys;
mokslininkas, žininykas — žinys, žynys.

Buvusios dvigubos nosinės priesagos -ƞƞg- prastėjimo pavyzdžiai:

Nerige, Natanga, Polonga:
Nerige Natanga Polonga